Šių metų rugpjūtį trys Lietuvos sklandytojai Algirdas Šimoliūnas, Sakalas Uždavinys ir Ignas Bitinaitis leisis į istorinį skrydį be motoro „Sklandytuvais per Europą: Lietuva – Portugalija“. Skrydis, kurio metu pilotai sieks sklandytuvais perskristi senąjį žemyną, pareikalaus ne tik daug žinių, jėgų, bet ir išsamaus pasiruošimo. Kaip pilotai ruošiasi skrydžiui? Ir kaip jie, iš tikrųjų, be motoro planuoja įveikti 4000 km.?
Planuojami 2 skrydžio maršrutai
Skrydžio komandos kapitonas, sklandytojas Algirdas Šimoliūnas sako, jog planavimo darbų prieš skrydį daug ir labai įvairių. Sklandymas yra nuo oro sąlygų priklausomas sportas, tad ruošiantis skrydžiui tenka planuoti A ir B scenarijus. Vienas didžiausių iššūkių – net dviejų skrydžio maršrutų sudėliojimas.
„Viskas skrydžio metu priklausys nuo oro sąlygų, tad turime būti pasiruošę viskam, ne tik planui A ir B. Nors dabar planuojame pietinį (per Lenkiją, Čekiją, Šveicariją) ir šiaurinį (per Vokietijos ir Prancūzijos šiaurę) skrydžio maršrutus, turime nusimatę apie 10 aerodromų skirtingose Europos valstybėse, kuriuose prireikus galėsime leistis. Kurį maršrutą rinksimės, spręsime jau skrisdami“, – sako A.Šimoliūnas.
Dar prieš skrydį svarbu sukontaktuoti su visų aerodromų pilotais, juos informuoti apie skrydį, išsiaiškinti, ar aerodromas turi lėktuvą, kuris galės sklandytuvus iškelti, kokio ilgio pakilimo taką turi, taip pat – kokios aerodrome yra gyvenimo sąlygos. Be sklandytojų į skrydį per Europą leisis ir antžeminė komanda, kuri seks sklandytojus automobiliais.
Skrydžio planus reiks derinti kiekvieną dieną
Kitas didelis iššūkis pilotų laukia jau skrydžio metu, kuomet kiekvieną dieną reiks derinti skrydžių planus, t.y. informaciją apie tos dienos skrydžio maršrutą.
„Mums, kurie kiekvieną dieną neskraidome tarptautinėse zonose, suderinti skrydžio planus bus iššūkis. Juos reiks derinti kiekvieną dieną užpildant skrydžio duomenis per programą. Planą dažniausiai patvirtina per 1 val. Tad, jei išsiunti 10 val., tikėtina, kad 12 val. jau galėsi kilti”, – sako A.Šimoliūnas.
Iššūkių skrydžio metu laukia daug, todėl pilotas pabrėžia, jog svarbiausia yra apsišarvuoti kantrybe. „Prieš skrydį reikia apgalvoti visas detales, skirtingus galimus scenarijus ir skrydžio metu kantriai laikytis nuoseklumo“, – sako patyręs sklandytojas.
Kaip sklendžia sklandytuvas?
Pilotai 4000 km. atstumą iki Atlanto vandenyno planuoja įveikti per 10 dienų, o tai reiškia, jog per dieną sklandytojai ketina nuskristi apie 400-500 km. Vidutinis sklandytuvo greitis siekia 90-130 km/h, o esant tinkamoms sklandymui oro sąlygoms patyręs pilotas tiek kalnuose, tiek lygumose gali pasiekti įspūdingus maršruto vidutinius greičius artimus 200 km/h.
Sklandytuvas skrenda į viršų keliamas šiltų oro srovių, dar vadinamų termikais. Jie susidaro saulei nevienodai įšildžius žemės paviršių. Virš žemės paviršiaus esantis oras sušyla ir juda aukštyn, taip į viršų keldamas ir sklandytuvą, kuris esant geroms oro sąlygoms gali nusklęsti ir 1000 km. Taip sklandytuvas ir skrenda – nuo termiko iki termiko, kad neprarastų tinkamo sklęsti aukščio.
Neradęs šiltos oro srovės pilotas turi leistis į artimiausią aerodromą arba, jei aerodromas yra per toli, į „aikštelę“ – tinkamą pievą ar lauką. Kartais nuspręsti, kur leistis pilotas turi vos 5 minutes.
„Kai tu skrendi maršrutą viena linija, kerti daug skirtingų oro srovių, į priekį matai kokius 50 km., o kas toliau – nežinai. Būna situacijų, kai atrodo, jog oras yra, debesys yra, tačiau patenki į žemėjimo zoną, kur greitis pradeda kristi 3m/s ir labai greitai netenki viso reikalingo aukščio. Realiai kartais turi 5-10 minučių iki leidimosi. Sklandytojas turi mokėti susiorientuoti, kas vyksta, nuspręsti, ką daryti toliau“, – sako A.Šimoliūnas.
Prieš tūpiant pilotai turi įvertinti ne tik lauko dydį, kliūtis, lygumą, bet ir augmenijos aukštį bei tankį. Vienas svarbiausių kriterijų, kuriuo remiasi sklandytojai – lauko spalva. Kuo laukas tamsesnis, tuo blogiau, nes reiškia, jog yra tankus ir tikėtina, jog tai aukštos miežių, grikių ar kukurūzų kultūros. Geriausia leistis į šviesų, retą lauką, kuriame net žemės plotai matytųsi.
Kai sklandytojas nutupia į pievą ar lauką, antžeminė komanda pagal jiems atsiųstas pilotų koordinates turi rasti jį ir sklandytuvą surinkti į 9 m. ilgio priekabą bei nugabenti į artimiausią aerodromą, iš kurio kitą dieną pilotas su sklandytuvu vėl bus pakeliami į dangų. Naktį sklandytuvas skristi negali.
Sklandytuvui pakilti reikalingas bent jau 500 m. pakilimo takas, nes į orą jį kelia lėktuvas arba autoišvilktuvas. Sklandytuvas prie lėktuvo yra prikabinamas specialiu 40-50 m. lynu, kuris yra atkabinamas pasiekus reikiamą aukštį. Dažniausiai sklandytuvas yra pakeliamas į 600 m. aukštį.
Įsimintinos „aikštelės“
Sklandytojai per ilgai trunkančią sklandymo praktiką atsimena ne vieną kuriozinę nusileidimo „aikštelėje“ situaciją. Skrydžio komandos narys, sklandytojas I.Bitinaitis sako, jog daugelis „aikštelių“ yra įsimintos, nes visada atsiduri vietoje, kurioje tikriausiai niekada neatsidurtum. O ir nusileidus tvyranti emocija būna visiškai atsitiktinė – nuo piktų iki nudžiugusių ūkininkų.
„Kartais artimiausi gyventojai ir į svečius pakviečia, pavaišina, bet pasitaiko ir priešingų variantų, kai bando išburti tūkstantines žalas už nusileidimą paprastoje šienaujamoje pievoje. Draugams yra tekę susidurti, kad net ir ginklu bando reketuoti pačių susigalvotas sumas. O juk visos žalos apdraustos! Po kiek laiko paaiškėjo, jog laukas net tam žmogui nepriklauso. Tad, nusileidi ir žiūri, kuria puse moneta bus šiandien iškritusi. Svarbiausia aišku, kad sklandytuvas ir pats esi sveikas, ant kokio atsitiktinio akmens ar kuolo nepataikei“, – atsiminimais dalijasi I.Bitinaitis.
Komandos narys, sklandytojas S.Uždavinys taip pat gali papasakoti ne vieną įsimintiną tupimą į „aikštelę“. Viena jų – ne tokia maloni. „Įsimintiniausia aikštelė buvo, kai skridome į Ukrainą, tik pakilus iš Kartenos aerodromo nepagavau termiko ir teko leistis į šalia esantį lauką. Išlipęs iš sklandytuvo pamačiau, kad pažeistas sklandytuvo sparnas. Tą akimirką nežinojau, ar mano skrydis jau baigtas, ar dar yra šansų susiremontuoti sklandytuvą“, – sako S.Uždavinys, – „O atsimenant smagią patirtį, tai vieną kartą nusileidau prie viešbučio. Ta pieva buvo golfo laukas, o žmogus kuris pasitiko – dar ir buvęs sklandytojas, kažkada skraidęs su sklandytuvais „Primorec“, kurie panašesni į skraidančią sėjamąją, o ne sklandytuvą“, – atsiminimais su šypsena veide dalijasi pilotas.
A.Šimoliūnas išskiria vieną ypatingą nusileidimą Dauguose, netoli Alytaus: „Labai sudėtinga buvo aikštelė. Atsimenu, kai tūpiau žolės aukštį žiūrėjau pagal karvių kojas ir nutūpiau greta karvių, tarp medžių, visai šalia nuokalnės ir griovio. Kas buvo įsimintina, kad pasitiko labai draugiškas šeimininkas, visą gyvenimą pragyvenęs Amerikoje. Jo hobis buvo sportinių katerių lenktynės. Tai labai smagus sutikimas buvo: jis mane privaišino kava, šaltibarščiais, kalbėjome apie sklandymą, lenktynes. Praleidau su juo gal 4 valandas iki kol atvažiavo komanda.“
Sklandymo virš kalnų ypatumai
Sklandymas kalnuose ir lygumose turi ir panašumų, ir skirtumų. Abiem atvejais pilotai susiduria su skirtingais fiziniais barjerais, kuriuos tenka įveikti. Lygumuose tai – didžiuliai vandens telkiniai ar milžiniški miškų masyvai, o kalnuose – dažniausiai patys kalnai. Gerai išmanant šiuos barjerus supančius meteorologinius reiškinius, galima juos išnaudoti skrydžio efektyvumui, t.y. greičiui ir atstumui didinti.
„Didžiausias sklandymo virš kalnų išskirtinumas – kalnuose reikia ženkliai geriau pažinoti vietovę , nes skraidant tarpekliuose iš oro sudėtinga rasti tūpimui tinkamą „aikštelę“, priešingai nei lygumose, todėl daugelis jų turi būti apvažinėtos ir sužymėtos iš anksto“, – sako pilotas I.Bitinaitis.
Jam antrina ir S. Uždavinys, pabrėždamas, kad prieš skrydį ir skrydžio metu bus svarbu kontaktuoti su vietiniais kalnuose skraidančiais pilotais, nes jie dažniausiai atmintinai žino taškus, kur įmanoma tūpti. Kadangi tokių taškų nėra daug, juos visus bus svarbu susižymėti prieš kylant.
Taip pat, išskirdamas sklandymo virš kalnų ypatumus, S. Uždavinys sako, jog virš kalnų sklendimo sąlygos yra aktyvesnės. Tai reiškia, kad ir kilimai, ir žemėjimai yra stipresni. Taip pat, ir patys kalnai skiriasi. Kalnai viename regione gali stipriai skirtis nuo kalnų kitame.
„Įsivaizduokite, rajoną, apstatytą dangoraižiais, kuriame nematai, kur yra artimiausias skveras ir tik žinai, kad pasukęs už kampo ir kairę – jį rasi. Taip ir sklandant virš kalnų – tavo regos laukas yra žymiai mažesnis nei skrendant virš lygumų, į priekį matai vos kelių ar keliolikos kilometrų spinduliu. Turi žinoti, kur yra artimiausi taškai leistis. O mes skrisime sklandytuvais be variklių, tad atsarginio plano įjungti variklį ir pasiekti artimiausią aerodromą mes neturėsime“, – sako S. Uždavinys.
Skrydis „Sklandytuvais per Europą: Lietuva – Portugalija“ planuojamas rugpjūčio viduryje.
