„Trys paršeliai“ organizacijos įkūrėja Viktorija – apie Lietuvoje skerdžiamus gyvūnus ir norą jiems padėti

„Lietuvoje per metus paskerdžiama apie 50 milijonų vištų, tad jei priimtume visus gyvūnus, kuriuos mums siūlo, gelbėtume juos kas antrą dieną. Mes koncentruojamės į kokybišką švietimą, kadangi skerdžiamų gyvūnų skaičiai yra nesuvokiamai dideli ir mes nesame pajėgūs išgelbėti visus fermose kenčiančius ar išmestus gyvūnus“, – pasakoja „Trys paršeliai“ organizacijos įkūrėja Viktorija, kuri šiuo metu kartu su vyru Edvardu rūpinasi trimis avinais, viena karve, aštuoniais ožiais ir ožkomis, trimis triušiais, devyniomis vištomis bei kate su šunimi.

„Trys paršeliai“ yra pirmieji saugūs namai fermos gyvūnams Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Kaip jums kartu su vyru kilo idėja įsteigti šią organizaciją?

Idėja kilo prieš mažiau nei dešimt metų. Buvau veganė ir visada mylėjau bei gerbiau visus gyvūnus, nepriklausomai nuo jų rūšies ar veislės.  Nuvykusi į Ameriką aplankiau vis dar egzistuojančią seniausią fermos gyvūnų prieglaudą „Farm sanctuary“ ir pagalvojau, kad labai norėčiau įkurti tokią vietą Lietuvoje. Tuo metu Baltijos šalyse vis dar neveikė tokios organizacijos, kurios parodytų ir supažindintų žmones su fermose išnaudojamais ir žudomais gyvūnais, kaip su asmenybėmis, kurios nori žmogaus ir kitų gyvūnų draugijos bei, žinoma, laisvės.

Kadangi Tauragėje buvau atidariusi prieglaudos „Lesė“ filialą, ten įsigijau ir sodybą, į kurią norėjau perkelti prieglaudą ir pradėti gelbėti fermos gyvūnus, tačiau vėliau sutikau Edvardą, kuris norėjo gyventi arčiau Vilniaus. Taigi, paieškos tęsėsi pusę metų, kol galiausiai atradome tinkamą vietą vykdyti numatytai veiklai. Sodyba mums idealiai tiko, kadangi ji yra įsikūrusi tarp Vilniaus ir Kauno, yra namas, kuriame įmanoma gyventi ir, žinoma, didelis tvartas. Kelis metus sodyboje gyvenome nemokamai, o vėliau pradėjome rinkti lėšas ir ją nusipirkome.

Kaip vertinate fermos gyvūnų auginimo sąlygas ir situaciją Lietuvoje? 

Fermos gyvūnų auginimo sąlygos tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse yra itin prastos, kadangi fermos gyvūnų nesaugo jokie įstatymai. Europos šalyse yra normali praktika – kastruoti gyvūnus be nuskausminamųjų, nukirpti vištoms snapus ir t.t. Sergantys ir sužaloti gyvūnai nėra gydomi ir dažniausiai yra paliekami numirti. Niekas nesivargina jų užmigdyti humaniškai, neretai gyvūnas yra paimamas už kojų ir tiesiog trenkiamas galva į žemę.

Gyvenimo sąlygos taip pat liūdina – višta gyvena tik A4 lapo dydžio erdvės narve ir niekada negali išskleisti sparnų. Dažnai dėl vietos vištos kapoja viena kitas. Kiti paukščiai, kurie auga nepakankamai greitai arba yra sužaloti, neretai yra išmetami į šiukšlines jau su negyvais paukščiais. Mūsų sodyboje šiuo metu gyvena penkios iš tokio šiukšlyno išgelbėtos vištos.

Mažesnėse fermose į gyvūno sveikatą investuojama tik tiek, kad jis išgyventų. Jei gydymas yra brangus, gyvūnas paliekamas kankintis arba yra paskerdžiamas. Realus to pavyzdys, mūsų fermoje gyvenanti trikojė ožkytė Miltė. Ji gyveno ožkų pieno ūkyje ir vos gimus jai mama užlipo ant kojos, vėliau apgraužė žiurkė. Per metus laiko ši ožkytė nei karto nebuvo apžiūrėta veterinaro, todėl, kai ją priglaudėme, jos visi kraujo tyrimai buvo blogi, ant jos kailio šokinėjo begalė parazitų, ji buvo labai maža pagal savo amžių ir tokia liesa, kad net matėsi kaulai. Miltės koja buvo negydyta, todėl kai ją priglaudėme, koją amputavome. Dabar ožkytė atsigavusi ir gyveną pilnavertišką gyvenimą.

Ar dažnai pasitaiko tokių jautrių momentų?

Tokios situacijos tikrai dažnos. Pavyzdžiui, gaidelis Ugnius, kuris buvo išgelbėtas vos gyvas – iš jo tebuvo likęs skeletas su pūkais, jis tupėdavo ten, kur jį padėdavai, beveik be gyvybės ženklų. Tai buvo išties kraupus ir jaudinantis vaizdas. Jam pradėjo gangrenuoti sparnas, kadangi šis nebuvo gydytas. Moteris, kuri bandė jį išgelbėti, iškvietė vietinį veterinarą, kuris tiesiog be nuskausminamųjų ir narkozės nupjovė jam sparną. Tuomet, kai Ugnius buvo atgabentas į mūsų sodybą, jo sparną amputavome, stiprinome organizmą ir dar pusę metų gydėme, kol radome tinkamus vaistus.

Kiekvieną kartą gelbstint bet kokį gyvūną be galo liūdna žinoti tai, kas jo laukė – paskerdimas ar vienišas gyvenimas pririštam prie grandinės. Taip pat be galo gaila tų, kuriuos matome gelbėdami kitą gyvūną. Žinome, koks likimas jų laukia.

Visgi, kas yra sunkiausia vykdant „Trys paršeliai“ organizacijos veiklą?

Sunkiausia yra gauti informacijos ir rasti gydytojus, kurie išgydytų itin sunkiai sergančius gyvūnus. Tenka daug komunikuoti su užsienio organizacijomis ir veterinarais. Labai gaila, kad ne visi veterinarai yra suinteresuoti gilintis į problemą tik dėl to, kad tai yra fermos gyvūnai. Žinoma, turime ir nuostabių gydytojų, kurie išgelbėjo ne vieną mūsų sodyboje priglausto gyvūno gyvybę.

Dažnai sunkumai užpuola ir žiemą, kadangi tenka šiltinti namelius, gyvūnams vilkti paltus, į tvartą nešti šiltą vandenį.

Beveik penkis metus dirbame be poilsio ar išeiginių. Taip pat gyvename be patogumų – namuose nėra vandens ir dušo. Visą tai norime pakeisti, kad galėtume ilgai dirbti ir būti sveiki, todėl nuolatos ieškome savanorių, kurie savaitgaliais paglobotų gyvūnus, o mes galėtume pailsėti.

Ar priimate lankytojus, kurie gali atvykti aplankyti gyvūnus, o galbūt ir juos priglausti pas save?

Kadangi vasarą daugiau laiko praleidžiame lauke tvarkydami aplinką, kiekvieną vasaros šeštadienį priimame lankytojus susipažinti ir pabendrauti su gyvūnais.

Pradžioje naiviai tikėjomės, kad galėsime ieškoti gyvūnams namų, tačiau surasti patikimą prieglobstį nėra lengva net ir šuniui ar katei, o ką jau kalbėti apie gyvūnus, kuriuos žmonės vartoja maistui. Žinoma, požiūris į fermos gyvūnus po truputį keičiasi, todėl džiaugiuosi, kad ir kitos organizacijos, kurios gelbėja augintinius, priglaudžia ožkas, avinukus ar vištas.

Na, o jei ieškome konkrečiam gyvūnui namų, dažniausiai klausiame jau pažįstamų žmonių arba organizacijų, kadangi norime būti tikri, kad gyvūnas gyvens laisvėje, sulauks tinkamos priežiūros ir, galiausiai, nebus paskerstas ar veisiamas.

Ką jums ir jūsų vyrui reiškia „Trys paršeliai“ organizacija?

Beveik penkerius pastaruosius metus „Trys paršeliai“ mums reiškia visą mūsų gyvenimą – darbą, laisvalaikį. Net mūsų santykiai ir visos kalbos sukasi apie „Tris paršelius“.

Taip pat tai reiškia saugią, gražią ir jaukią vietą, kur gyvūnai gyvena harmonijoje su žmogumi. Tai vieta be priespaudos, išnaudojimo ir baimės, kur žmogus nesiekia jokios naudos iš gyvūnų, o tiesiog gėrisi jų laisve ir laime.