Trys vaikai šeimoje: kuriam labiau pasisekė?

Dažnai tėvai į vaikus sudeda tokius lūkesčius ir augina pagal tokį auklėjimo modelį, koks yra nusistovėjęs visuomenėje. Į klausimą, kuriam pasisekė labiau, vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma: yra ir tam tikrų pliusų, ir minusų.  

Vyriausias – daug dėmesio ir lūkesčių

Šis vaikas šeimoje atsirado pirmas ir kurį laiką buvo vienintelis. Todėl jam tenka ne tik daug dėmesio, bet ir nemažai jaunų tėvelių nerimo bei nepasitikėjimo savimi. Vyras ir moteris, gimus pirmam vaikui, tampa tėvais. Jie neturi savo auklėjimo metodų, todėl kartoja tėvų auklėjimo modelį arba viską daro kitaip. Galima sakyti, kad pirmagimiui tenka atlaikyti visas auklėjimo nesėkmes ir klaidas. 

Iki gimstant kitiems vaikučiams, vyriausia atžala teisėtai užima privilegijuotą poziciją. Į ją dedama daug vilčių ir lūkesčių. Tai formuoja troškimą siekti aukštumų, bet kartu užkrauna atsakomybės naštą pateisinti tėvų lūkesčius.

Gimus antram vaikučiui, tėvelių meilė ir rūpestis dalijamas dviem. Vyresnysis išgyvena vaidmenų persiskirstymo krizę. Broliuko ar sesutės gimimą mergaitės priima lengviau ir su malonumu įsitraukia į auklėjimo procesą. Pirmagimiui berniukui dažnai būna labai sunku, ypač jeigu turi sesutę, kuri jį lenkia, pavyzdžiui, mokykloje. Dėl to jis gali pradėti blogai elgtis ar nebenorėti mokytis. Kartais tokį elgesį nejučia skatina ir tėvai: „Ar tau ne gėda, pažiūrėk, mažesnis broliukas (sesutė) tai padaro geriau nei tu!“ Vaikas pradeda maištauti, ypač jeigu tėvai pastebi tik tai, ką jis daro prasčiau, nepagiria už tai, ką sugeba geriau, nes „taip ir turi būti, juk esi vyresnis“.

Kita vertus, tai užgrūdina. Kaip rodo tyrimai, sėkmės gyvenime pasiekia būtent pirmagimiai – net 64 proc. įžymybių yra pirmagimiai. Priežastis – psichologinis veiksnys: šeimoje gimus „konkurentui“, vyresnėlis ieško vietos po saule, atlieka socialiai reikšmingas užduotis. Be to, tėvai su vyriausiuoju vaiku, nepaisant jo amžiaus, elgiasi kaip su suaugusiuoju, pavyzdžiui, klausia jo nuomonės prieš priimdami svarbius sprendimus ir pan.

Pliusai. Dėl įgimto pranašumo ir išskirtinumo jausmo pirmagimiai tiesiog gimę būti lyderiais. Užauga arba rūpestingais auklėtojais, arba agresyviais idėjų ir projektų vykdytojais. Ir vieni, ir kiti mėgsta vadovauti tiems, kurie paklūsta, tik naudoja skirtingus metodus. Jie gana greitai suvokia, kas vyksta, didelį dėmesį skiria detalėms, yra punktualūs, organizuoti. Mėgsta tikslumą ir aiškumą, todėl negali pakęsti staigmenų. Kadangi yra labai pareigingi ir atsakingi, ilsisi tik tada, kai atlieka visus darbus.

Minusai. Kartais jiems pritrūksta jautrumo, empatijos, gebėjimo užjausti. Jie moka spausti aplinkinius, nepriima neigiamo atsakymo, priverčia kitus pasijusti menkaverčiais, nekompetentingais. Kai kurie mano esą visažiniai ir niekam nepatiki savo pareigų. Dažnai elgiasi taip, lyg būtų patys svarbiausi vadovai: pyksta dėl menkiausių klaidelių, ieško trūkumų.

Vidurinysis ieško savo vietos

Prieš tapdamas viduriniuoju, jis buvo jauniausias vaikas šeimoje – mėgavosi tėvų dėmesiu ir globa, kuria paprastai apgaubiamas šeimos jaunėlis. Kadangi jis neturėjo galimybės pabūti vyriausia atžala, nejaučia tėvų spaudimo. Galima sakyti, kad vidurinysis vaikas, matydamas vyriausiojo ir jauniausiojo pavyzdžius, pats renkasi, kaip gyventi.

Galbūt dėl to vidurinieji paprastai būna ramesni. Tiesa, jautresnis vaikas, praradęs jauniausiojo poziciją, gali jaustis atstumtas. Matydamas, kad visus svarbius su šeima ir buitimi susijusius reikalus tėvai aptaria su vyriausiuoju vaiku, o atlaidesni ir dėmesingesni yra jaunėliui, jis gali nesuprasti savo vaidmens šeimoje.

Specialistai sako, kad tėvai turi pabrėžti viduriniojo vaiko vaidmenį. Paaiškinti, kad jis yra tarpininkas tarp vyriausios ir jauniausios atžalos – padeda spręsti konfliktus ir nugludina aštrius kampus. Be to, tai labai svarbu lavinant bendravimo įgūdžius.

Santykiai su vyriausiuoju vaiku nėra paprasti. Dažniausiai vaikai seka vyresniųjų elgesiu, žavisi jais, o vyresnieji dažnai nenusiteikę „tampytis su mažiais“, juos ignoruoja ar net pyksta. Jaunesnis vaikas nesupranta, kodėl taip yra. Dėl to gali pradėti formuotis kaltės jausmas, atsirasti pralaimėtojo statusas – jis stengsis daryti viską, kad tik galėtų būti šalia vyriausios sesers ar brolio.

Pliusai. Negalėdami pakęsti ginčų ir konfrontacijos, jie dažniausiai sutaria ir geba bendrauti su visais. Viduriniukams būtina, kad gyvenimas tekėtų tolygiai ir ramiai. Jų šūkis – „Taika bet kokia kaina!“ Būdami ramūs ir draugiški, retai į agresiją atsakys agresija. Tokie žmonės yra puikūs klausytojai. Jie stengiasi iš esmės išanalizuoti problemą ir ją išspręsti taip, kad būtų patenkinti visi. Dėl šių savybių yra geri derybininkai ir diplomatai.

Minusai. Nori patikti kitiems arba bent nesukelti aplinkinių nepasitenkinimo. Kartais nesugeba nustatyti ribų. Labai trokšta visiems įtikti, dėl to tampa priklausomi nuo aplinkinių. Užaugę nesugeba priimti nepopuliarių sprendimų, tiksliau, bijo priimti tokį, kuris daug kam nepatiks. Dažnai dėl kitų žmonių klaidų kaltina save.

Jauniausias – numylėtinis, konkurentas

Jaunėlis ateina jau į patyrusių ir mažiau nerimaujančių tėvų šeimą. Dažnai jis tampa numylėtiniu, tėvai jam atlaidesni. Jie nori, kad jaunėlis kuo ilgiau mėgautųsi mažylio vaidmeniu. Tėvai rečiau trečiąją atžalą įtraukia į šeimos gyvenimą: „Tai suaugusiųjų pokalbis. Eik į kitą kambarį.“ Taigi vaikas nemato priežasties greičiau užaugti, nes nėra konkurento, pretenduojančio užimti jo vietą. Dažnai vaikas, girdėdamas frazę „mūsų mažylis“, užauga nerūpestingu, nuo kitų poreikių priklausomu žmogumi.

Vyresnieji jaunėliui pavydi numylėtinio pozicijos. Dėl to jis sulaukia priekaištų ar net yra niekinamas. Ne visos pavydo formos tėvams aiškiai matomos. Jeigu vyresnieji su šeimos mažiausiuoju žaidžia kaip su lėle, tėvai būna patenkinti tokiu elgesiu, skatina jį. Iš tikrųjų vyresni vaikai nuginkluoja potencialų konkurentą, neleidžia jam užaugti: visada pasiruošę padėti mažiausiam šeimos nariui apsirengti ar pavalgyti, nors tai jis jau moka.

Būti numylėtiniu ne visada naudinga. Norėdami patikti tėvams, jaunėliai dažnai pildo jų troškimus. Dėl to suaugus būna sunku priimti sprendimus. Jie dažniau nei kiti laukia paramos ir palaikymo.

Pasitaiko, kad šeimos pagrandukas pajunta konkuravimo dvasią, atsiranda nenumaldomas troškimas pavyti ir aplenkti vyresniuosius. Nepavykus to padaryti, gali kilti psichologinių raidos problemų. Kartais tėvai nejučia kaitina konkurenciją: „Tai padaryti gali ne blogiau nei tavo brolis (sesė).“ Vaikas sielojasi, kad negali būti pirmas, ir pasirenka kitą kelią, nei rinkosi „jie“. Juk sunku lyginti visiškai skirtingų sričių specialistų gebėjimus...

Jauniausiems vaikams tenka kurti santykius ne tik su tėvais, bet ir su vyresniais broliais ir seserimis. Jeigu tėvai jį palaiko, vyresni vaikai gali smerkti ar tyčiotis iš jo. Todėl jaunėliai įgyja įvairios kovos už būvį patirties, gebėjimų užmegzti ir palaikyti santykius. Jie tampa tikrais bendravimo meistrais.

Pliusai. Jaunėliai dievina bendravimą, lengvai randa kalbą su įvairiais žmonėmis, mėgsta kitus pralinksminti. Tokie žmonės moka sukurti jaukią aplinką, šalia jų jautiesi kaip namuose. Jeigu kojos nepakiša nenumatytos aplinkybės (liga, netektis ir pan.), šie vaikai užauga ekstravertais, optimistais. Energijos jie gauna bendraudami su aplinkiniais. Paprastai nebijo rizikuoti.

Minusai. Tokiems žmonėms labai greitai viskas atsibosta, sunku susikaupti, išlaikyti dėmesį. Jaunėliai labai bijo būti atstumti, todėl stengiasi pirmi atsitraukti. Linksmybėms einant į pabaigą, jie mėgina nepastebimai ištrūkti. Būdami per daug susitelkę į save, iš juos supančio pasaulio, žmonių ir partnerių laukia ir tikisi ko nors nerealaus. Kadangi linksmybės amžinai nesitęsia – asmeniniai santykiai dažnai žlunga.

Tekstas psichologės Rasos Aukštinaitytės