„Tu man nieko neprimeni“ režisierė M.Kavtaradzė: „Tai buvo galvosūkis, kurį turėjau išspręsti“

Prieš nacionalinę filmo premjerą režisierė Marija Kavtaradze pasakoja apie filmo atsiradimą, netobulus žmones ir jų santykius, užburiančią istorijos veikėjų tarpusavio chemiją ir išduoda, kuris paprastas klausimas žiūrovams po filmo jau niekada nebebus toks, koks buvo.

– Marija, apie ką tau pačiai yra filmas „Tu man nieko neprimeni“?

– Apie meilę, žinoma (šypsosi). Bet meilė – labai plati tema, o šiuo filmu norėjau panagrinėti mūsų įsivaizdavimus ir nuostatas apie tai, kaip neva turėtų vystytis meilė ir santykiai. Tad man šis filmas – apie santykius ir istorijas, kurios nebūtinai telpa į rėmus ir nebūtinai atitinka mūsų ar kitų lūkesčius. Kito žmogaus lūkesčių, beje, mes irgi dažnai nežinome, tik bandome įsivaizduoti pagal save. O tuomet ir pasimato, kaip tą meilę sunku įsileisti, kai galvoje jau yra nugulę daugybė susikurtų įsivaizdavimų.

Filmas taip pat yra ir apie skirtingus fizinius poreikius. Apie tai, kaip jie gali veikti ir mūsų santykius su kitais žmonėmis, ir net mūsų pačių santykį su savo kūnu. O taip pat apie romantikos lūkesčius, lyčių vaidmenis ar poreikį būti atlieptiems per aistrą ir seksą. Ir, svarbiausia, filmas yra apie savęs priėmimą ir sąžiningumą su savimi ir kitais.

– Kaip gimė ši meilės istorija ir kada, tau ją bevystant, joje atsirado aseksualumas?

– Aseksualumas man jau seniai buvo įdomus – daug skaičiau apie tai, ilgai nešiojausi mintyse. Man atrodo, ši tema labai gražiai atskleidžia, kokie skirtingi mes visi esame. Apskritai kūniškumo temoje labai daug visko telpa – ne vien kalbant apie seksualumą ar tai, kaip jis santykiuose kuria intymumą, bet ir apie mūsų pačių santykį su savo kūnu. Jis, pavyzdžiui, gali būti mūsų nepasitikėjimo šaltinis.

Tad galiausiai supratau, kad tai bus meilės, santykių istorija apie personažus, kurie patys ir jų poreikiai yra labai skirtingi, bet vienodai svarbūs. Jie mėgina atspėti vienas kito poreikius ir kiekvienas siūlo tai, ko patys galbūt iš tiesų visai nenori. Na, o pagrindinis filmo veikėjas yra net ne jie, bet jų santykiai.

– Ištikimybės, vyriškumo, pavydo sąvokoms filmo veikėjai turi atrasti ir suteikti savo pačių prasmes. Tad ir žiūrovai turi progą permąstyti daugybę „savaime suprantamų“ dalykų?

– Tikrai taip. Jų santykiai man buvo galvosūkis, matematinis uždavinys, kurį turėjau išspręsti. Todėl rašydama scenarijų ir pati sau turėjau permąstyti viską, ką iki šiol galvojau apie santykius, suabejoti viskuo, kas yra „savaime suprantama“ ir nusistovėję.

Man atrodo, kad ir istorijose, ir mūsų galvose tiek daug klišių yra ne todėl, kad toks yra gyvenimas, o todėl, kad nuolat girdime pasakojant apie tuos pačius dalykus. O aš noriu ekrane matyti įvairius žmones ir santykius. Man nusibodo visur matyti vieną ir tą patį žmonių gyvenimo būdą. Filme nėra nieko, ko negalėtų nutikti – gyvenime nutinka visko.

– Ir kino kritikai, ir žiūrovai sutartinai kartoja, kad ryšys, chemija tarp pagrindinių veikėjų – tiesiog užburiantys. Kaip tau tai pavyko?

– Nes Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas yra puikūs aktoriai! Jau per pirmą susitikimą su jais pajutau, kad mums trims bus smagu kartu dirbti. Ir tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl būtent juos pasirinkau vaidinti pagrindinių veikėjų porą. Manau, iš ten ir atsirado chemija. Paprasti, dažnai net buitiniai dalykai padeda sukurti tai, ko kartais nenusakysi žodžiais. Tam, kad chemija – o ypač tokia, kokią kūrėme šiame filme – atsirastų, visi turi jaustis saugūs.

O po atrankos mes turėjome daug laiko – dvejus metus. Tad vis grįždavome, improvizuodavome ir tai mane įkvėpdavo pagal juos paryškinti ar pakeisti kai kurias detales. Greta ir Kęstutis įnešė labai daug savo kūrybos. Jie, būdami labai skirtingi, kartu turi kažką bendro – jie yra nuostabūs partneriai filmavimo aikštelėje.

– Filmas priverčia žiūrovą įsilieti į personažų intymumą – kartais pasijunti, lyg būtum tame pačiame kambaryje. Tačiau kartu išlaikoma pagarba. Kaip tau pavyko išlaikyti tokį balansą? Kaip manai, ar moteriškas žvilgsnis tau padėjo istoriją papasakoti su pagarba jų intymumui?

– Intymiose scenose man buvo įdomiau gilintis į jausmus, o ne jas erotizuoti. Jaučiausi artima savo personažams ir ne stebėjau juos iš šono, bet tiesiog kartu su jais leidau laiką. Be to, visos scenos, taip pat ir intymios, filme yra dėl tam tikros priežasties, kiekviena atlieka savo vaidmenį. Jos visos man padėjo papasakoti istoriją apie jų santykius.

Kurdama daug galvojau apie moteriškąjį ir vyriškąjį žvilgsnius. Net filme apie tai tam tikra prasme kalbama. Vyriškas žvilgsnis yra tai, ko Elena labiausiai pasigenda – ir tai susiję net ne su pačiu seksu, o jos noru jaustis geidžiamai.

– Filmui keliaujant per pasaulį jau susitikai su daugybe žiūrovų. Kokie jų įspūdžiai tau labiausiai įsiminė?

– Gavau labai daug komentarų ir net asmeninių žinučių, kad žmonės pasijuto suprasti ir todėl filmas juos stipriai sujaudino. Man tai – vienas gražiausių įvertinimų. Filme save atpažįsta įvairiausi žmonės, buvę įvairiausiuose santykiuose. Ir jie atvirai su manimi dalinasi ne vien savo įspūdžiais apie filmą, bet dar ir ima pasakoti apie savuosius santykius. Tad šiuo laikotarpiu išklausau labai daug asmeninių istorijų apie meilę ir seksą (Marija šypsosi).

O dar įdomu ir visai juokinga tai, kad nemažai žiūrovų įsiminė ir save atpažino epizoduose su „McDonald’s“. Daug kam po filmo kvietimas „einam į „McDonald’s“?“, matyt, įsigis naujų prasmių (juokiasi).