Tūkstantis žmonių Trakų pilyje gerėjosi įspūdingu Anželikos Cholinos šokio spektakliu „Ana Karenina“

Akivaizdu, kad susidomėjimas buvo ypač didelis – visi bilietai į renginį buvo išpirkti.

Prie spektaklio prisidėjo daugybė talentingų menininkų. Scenografiją sukūrė Marijus Jacovskis, kostiumus ir grimą – žymiausias Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius. Ambicingam projektui susibūrė keturių Lietuvos teatrų artistai – scenoje pasirodo ne tik baleto šokėjai, bet ir dramos aktoriai.

Šiame spektaklyje šokama pagal Alfredo Šnitkės, Piotro Čaikovskio, Gustavo Mahlerio ir Andrew Lloydo Webberio muziką. Skirtingų kartų ir žanrų kompozitorių kūryba puikiai padeda perteikti emocingą spektaklio istoriją.

1878-aisiais publikuotas Levo Tolstojaus romanas „Ana Karenina“ laikomas vienu geriausių visų laikų literatūros kūrinių. Jo populiarumas neblėsta – geriausiu pasaulio istorijoje romanu jį dar praėjusio amžiaus viduryje skelbė garsusis amerikiečių rašytojas Williamas Faulkneris, o 2007-aisiais šią nuomonę patvirtino žurnalo „Time“ surengta daugiau nei šimto žinomų rašytojų apklausa. Istorija daugybę kartų įamžinta kino ir televizijos ekrane – pavyzdžiui, 2012-aisiais sukurtame britų filme pagrindinius vaidmenis atliko kino žvaigždės Keira Knightley ir Jude'as Law.

Pagrindinė romano veikėja Ana − moteris, nepatyrusi meilės. Ją dar paauglę ištekina už turtingo vyresnio vyro. Pasibjaurėjimo savo vyrui Ana nejaučia, tačiau tikrosios laimės taip pat nėra. Visą dėmesį ir šilumą iki susitikdama su jaunu karininku grafu Vronskiu moteris skiria sūnui Seriožai. Jau pirmasis Anos ir Vronskio susitikimas pažymėtas mirties: Maskvos traukinių stotyje, kurioje Ana laukia jos pasitikti vėluojančio brolio, po bėgiais žūva geležinkelio darbuotojas. Ana šią mirtį įvardija kaip bloga lemiantį ženklą, tačiau jo prasmės dar nesuvokia.

Taip prasidedanti istorija pasakoja apie moters teisę į laimę ir tai, kad ji neturi tapti vyro savimeilės įrankiu. Tai – viena iš temų, kurios nagrinėjamos Anželikos Cholinos spektaklyje.

„Kurdama nesiekiu įrėminti savo spektaklių į kokį nors žanrą, man įdomu kurti patį gyvenimą scenoje. Aš stengiausi išgryninti tai, kas man pasirodė svarbu ir kas egzistuoja dabartiniame laike“ – pasakoja spektaklio kūrėja.