„Mėgstu stebėti žmones, analizuoti jų veiksmus. Semiuosi idėjų dainų tekstams ne tik iš savo, bet ir iš kitų gyvenimų“, – prisipažįsta dainininkas Martynas KAVALIAUSKAS (33), tęsiantis turą per didžiausias šalies arenas. – Tai gali būti artimi draugai, šeimos nariai, tačiau taip pat ir svetimi ar retai sutinkami žmonės. Mane įkvepia kitų laimingos ir nelaimingos istorijos.“
Martynai, kada supratai, jog nori dainuoti?
Įdomiausia, kad pats pirmas „prasidainavimas“ įvyko netgi nesąmoningai. Kai buvau maždaug trejų, tėvai gerai savaitei mane paliko pas močiutę ir išvyko į Italiją. Visų pirma tai buvo pirmas atsiskyrimas nuo tėvų, tad, kaip ir būdinga trimečiui, labai išgyvenau. Iš liūdesio ir baimės, kad tėvai niekada nebegrįš, matyt, ir pradėjau dainuoti (juokiasi). O jei rimtai, močiutė pasakojo nusprendusi mane pamokyti dainų, kad galėčiau jiems grįžus padainuoti. Žinoma, labiausiai tuo metu man rūpėjo, kad jie apskritai grįžtų, bet kai atlikau tas dainas ir išvydau jų reakciją, matyt, gimė meilė dainavimui. Taigi pirmoji auditorija labai prisidėjo prie noro dainuoti. Muzika mane tikrai lydėjo nuo vaikystės. Nors lankiau gana daug ir įvairių sporto būrelių, muzika visuomet buvo šalia, o vėliau tapo ir vienintele veikla. Joje rasdavau ir nusiraminimą, ir įkvėpimą. Ji padėjo atverti kūrybiškumą, skatino skleistis mano meniškai pusei, pažadino norą atrasti sceną ir save joje.