Turėčiau tiek pinigų, kiek Ilja Laursas, irgi būčiau laimingas? Nebūtinai

Ar esate laimingas žmogus?

Nėra visiškai laimingų ar visiškai nelaimingų žmonių, nes laimė – tik viena iš emocijų. Bet jeigu nori patirti kuo daugiau teigiamų emocijų, geriausia priimti gyvenimą tokį, koks yra, su visomis jo šviesiomis ir tamsiomis pusėmis.

Vienu metu priėjau įdomią išvadą: jeigu sakoma, kad grožis yra žiūrinčiojo akyse, manau, lygiai taip pat laimė yra gyvenančiojo širdyje. Visiškai tą patį dalyką mes galime traktuoti, kaip norime. Vienas juk net ir lietų vertina kaip kažką labai blogo, o kitas laksto per balas ir laimingas sako: „Vau, lietus lyja!“

Prie kurių priskirtumėte save?

Aš sąmoningai treniruojuosi būti tas antras, nes taip gyventi kur kas maloniau. Tarkim, stengiuosi iš savo kasdienybės išnaikinti visas situacijas, kurios man kelia neigiamų emocijų. Prieš kurį laiką dažnai susinervindavau susidūręs su egoizmu, arogancija ar nepagarba. Pavyzdžiui, kai kitas vairuotojas prieš nosį užkerta automobilį ar pastato savąjį per tris vietas aikštelėje. Anksčiau piktindavausi: „Kaip čia taip?!“, bet galiausiai supratau, jog tas žmogus net nežino, kad aš čia stoviu ir dėl jo kratausi iš pykčio. Problema – aš pats, nes mane ta situacija paveikė neigiamai.

Darbas su savimi – skamba gana abstrakčiai...

Tam tikrais įsitikinimais galima paveikti savo emocijas, o būti laimingam įmanoma išmokti. Visai neseniai buvo atrasta, kad kiekvienas žmogus turi geną, nuo kurio priklauso, kiek jis yra altruistas arba egoistas. Mokslininkai nustatė, kad visuomenė, susidedanti iš 90 proc. altruistų ir 10 proc. egoistų, evoliuciniu atžvilgiu stipriausia.

Paprastai įvairiomis aplinkybėmis altruizmas yra stipresnė strategija: aš susilaužiau koją, man kaimynas padėjo, mes kartu išgyvenome, užpuolė priešas, drauge apsigynėme... Tačiau pasitaiko atvejų, kai geriau elgtis atvirkščiai. Tarkim, per epidemiją: altruistai, laikydamiesi vienas kito rankų, išmiršta, o egoistai bėga kuo toliau nuo visų ir taip išsaugo savo geną. Kitaip tariant, evoliucijai reikia ir tokių, ir tokių. Ir tai užkoduota genetiškai.

Tarkim, per epidemiją: altruistai, laikydamiesi vienas kito rankų, išmiršta, o egoistai bėga kuo toliau nuo visų ir taip išsaugo savo geną. Evoliucijai reikia ir tokių, ir tokių. Ir tai užkoduota genetiškai.

Grįžtant prie tų kasdienių situacijų, užtenka suprasti, kad žmogus nekaltas, jeigu nejaučia diskomforto sudarydamas kliūčių kitiems. Jis tiesiog toks yra. Tai nereiškia, kad neturime į tai kreipti dėmesio, – pažeidėjus reikia bausti.

Tačiau čia panašiai, kaip su lietumi: jei lyja, išsitraukiame skėtį, bet nepykstame ant lietaus – tiesiog susitaikome, kad kartais šviečia saulė, o kartais dangus apsiniaukęs.

Dabar nebesinervinu kaip anksčiau pamatęs kreivai pastatytą automobilį – suprantu, kad jo vairuotojas tiesiog nėra empatiškas: jis toks gimė. O antra, mūsų visuomenei tokie žmonės irgi reikalingi. Kai visa tai suvoki, buvusios nemalonios situacijos nustoja kelti neigiamų emocijų. Pakeitęs įsitikinimus tampi joms atsparus.

5 drambliai, laikantys Iljos pasaulį

Kad Ilja Laursas – gana laimingas žmogus, išduoda nedidelės juoko raukšlelės aplink akis. O ir kalbėdamas jis beveik visą laiką šypsosi. Matosi, kad šypsotis – jam gana įprastas dalykas. Ir kai jau mėginu iškvosti laimės receptą, vietoj jo sužinau penkis pagrindinius gyvenimo principus, kurių Ilja stengiasi laikytis...

Visą interviu skaitykite rugsėjo mėnesio žurnale „Laima“.