Turkijoje gyvenantis kelionių organizatorius Margiris Klenavičius: „Pradėjo trūkti erdvės ir norėjosi esminių pokyčių“

„Darbą užsienyje buvau išbandęs dar 1994 metų vasarą. Kaip nemažai seniau išvykusiųjų, skyniau braškes Norvegijoje. Iki 2000-ųjų dalis mano tuometinių kolegų išvažiavo dirbti ir gyventi svetur. Daugiausia į Angliją, Norvegiją. Mane irgi gundė nemaži pinigai, iššūkiai, tačiau vis atidėliojau, nes turėjau gerą darbą Lietuvoje – sukausi viešbutyje.

Tačiau ilgainiui man pradėjo trūkti erdvės ir norėjosi esminių pokyčių. Pradėjau dairytis darbo svetur, – pradeda pasakoti Margiris. – Akis užkliuvo už skelbimo, kuriame buvo kviečiama tapti kelionių vadovu užsienio šalyje. Dabar tikslios formuluotės net ir neprisimenu, tačiau turbūt pasąmoningai supratau, kad šis pasiūlymas būtent man. Dar 2002 metais bandžiau pakliūti į tą vietą tarp laimingųjų, tačiau pavyko ne iš karto. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, dirbti kelionių vadovu pradėjau lygiai po metų.

Tiesa, Turkiją pasirinkau ne aš – tai ji pasirinko mane. Man siūlyta keletas šalių, kuriose galėjau dirbti. Aš tiesiog pakliuvau tarp važiuojančių į Turkiją.“

Laikai pasikeitė

„Įsikūrimo procesas truko ganėtinai ilgai. Pirmiausia vykome į Stambulą. Po dienos apie 13 valandų autobusu važiavome į Antaliją, o ten dar užtrukę gerą pusdienį biure pagaliau ruošėmės į Alaniją. Tada pirmą kartą patyriau, kad Rytų šalyse beveik niekas niekur neskuba, – šypteli pašnekovas. – Tačiau tuo metu akimis ir ausimis tiesiog ryte rijau visą informaciją, nes viskas buvo ne tik nauja, bet ir be galo įdomu. Apsigyvenome standartiškai sezoniniams kompanijų atstovams skirtuose nedideliuose apartamentuose.

Išvykdamas jau žinojau, kur dirbsiu, taip pat per mokymus buvau supažindintas su darbo specifika, be to, esu baigęs turizmo mokslus, tad lyg ir numaniau, ko tikėtis iš šios veiklos, tačiau kartu viskas buvo visai kitaip, o darbo – apstu. Darbavausi 24 val. per parą. Su kolegomis vykdavome į oro uostą pasitikti atvykusių keliautojų, lydėdavome juos per ekskursijas. O kur dar visos poilsiautojams iškylančios problemos, naktiniai skambučiai, pavyzdžiui, dėl neblaivumo sukeltų incidentų ar sveikatos sutrikimų. Romantikos lieka ne tiek ir daug. Pradėję dirbti Turkijoje neturėjome išmaniųjų telefonų, internete informacijos nebuvo tiek, kiek šiuo metu, todėl daugybę įvairių klausimų reikėdavo spręsti čia pat vietoje.

Laikai keičiasi, randasi įvairių technologijų, tačiau darbo specifika lieka ta pati. Tik dabar daug ką galima padaryti išmaniaisiais telefonais, išrašant mažiau popieriukų, darbas tikrai tapo patogesnis. Kita vertus, anuomet ore tvyrojo daugiau romantikos. Juk nebuvo tiek televizijos laidų ir straipsnių apie Turkiją ar kitas atostogų šalis. Dabar gerokai sunkiau nustebinti keliautojus kalnais, slėniais, skoniais.“

Yra ką pamatyti

Po Turkiją darbo metu ir laisvalaikiu keliaujantis M. Klenavičius sako, kad aplankė jau labai daug šalies kampelių, tačiau dar daugiau liko nepamatyta. Tiesa, kelionių organizatorius galvoje turi tikrai ne kurortus „viskas įskaičiuota“. „Turkija didelė šalis, kalbant ne tik apie plotą, bet ir apie kultūrinį bei istorinį palikimą. Keliavau daug savarankiškai ir su turkų keliautojų grupėmis – nuo Antalijos iki Antepo (miestas pietrytinėje dalyje, pasienyje su Sirija) ir iki Mardino (pietryčių Turkijoje), taip pat kitur. Jau po kelių dienų su turkų grupe leisimės į Juodosios jūros regioną: Ordu, Rizė, Artvinas, Karsas ir kt.

Dar liko netyrinėta vakarinė šalies dalis, tad tikrai yra kur pasitempti, – sako keliautojas. – Turkijoje verta pamatyti viską, nes to visko yra labai daug. Vienam žmogui atrodys, kad vertėtų išvysti gamtos kūrinius (kalnus, slėnius), kitam rūpės aplankyti istorinius paminklus (šventyklas, antikinius ir požeminius miestus), trečias norės paskanauti kuo įvairesnio maisto (turkų virtuvė viena turtingiausių pasaulyje ir skoniai keičiasi keliaujant iš regiono į regioną), ketvirtą domins sporto pramogos (slidinėjimas, sklandymas parasparniais, nardymas, plaukimas srauniomis upėmis, žygiai kalnuose ir t. t.), penktą trauks su religija susiję objektai (pietrytinėje ir rytinėje šalies dalyje yra gausu vienuolynų, kurių dalis veikia iki šiol, mečetės, šventyklos). Tiesiog reikia gerai apgalvojus pasirinkti tinkamą vietą bei maršrutą ir kelionė Turkijoje paliks daugybę neišdildomų įspūdžių.“

Daugiau šypsenų

Pietvakarių Azijos šalyje jau kurį laiką gyvenantis lietuvis pastebi, kad joje mažiau susikaustymo nei Lietuvoje ir daugiau besišypsančių žmonių. „Turkijoje žmonės kiek paprasčiau žiūri į gyvenimą, yra labiau bendraujantys (kartais gal net per daug). Čia labiau mėgaujamasi gyvenimu, stipresni šeimų ryšiai. Žvelgdamas iš profesinės pusės, pastebiu, kad tiek lietuviai, tiek turkai vis daugiau keliauja ne tik po užsienio šalis, bet ir savo valstybės viduje.

Prieš išvykdamas į Turkiją nebuvau prisikūręs daug stereotipų, nes apie šią šalį buvo papasakoję būsimi kolegos, tuo metu dirbę joje. Tačiau keletą vis dėlto turėjau. Turbūt labiausiai paplitęs, kad čia be kebabų daugiau niekas nieko nevalgo, o maistas – tik aštrus. Tačiau tai yra netiesa. Kaip minėjau, virtuvė labai turtinga įvairių patiekalų.

Kitas vaizdinys, kurį turėjau, – kad absoliuti dauguma moterų galvas dengia skaromis. Šis stereotipas taip pat subyrėjo į šipulius vos atvykus į Stambulą. O pamačius, kiek yra rūkančių moterų, skaros ir visai nublanko.

Tiesa, pasitvirtino stereotipas, kad Turkijos gatvėse ir keliuose yra balaganas. Dabar čia tvarkos yra žymiai daugiau, tačiau pradžioje teko markstytis, kai, važiuojant iš oro uosto ar ekskursijos, autobusas lenkdavo kokį sunkvežimį, perkrautą trigubai ar keturgubai ir nuo to svorio visą pasvirusį. Žinoma, net ir tuometinio eismo neįmanoma palyginti su Egipto gatvėmis, bet jovalo keliuose pakanka“, – atskleidžia lietuvis.

Ir žavi, ir glumina

„Daugiausia laiko praleidžiu Viduržemio jūros regione ir pajūryje, kur visada lepina geras oras ir malonus klimatas, kur būnu apsuptas nuostabios gamtos, smalsumą žadinančių istorinių pastatų. Tačiau ne viskas džiugina. O pykstu dėl tų pačių dalykų, kurie iš dalies ir patinka, – tai savotiškas paradoksas. Kalbu apie prarandamą laiko pojūtį. Iš vienos pusės gerai, kai neskubama ir veiksmas gali vykti ilgokai, tačiau mes esame pratę, kad viskas turi būti padaryta čia ir dabar. Tuomet ir susiduriama su mums nepriimtinu „penkių minučių“ posakiu. Turkijoje toks laiko tarpas gali trukti ir valandą!

Tačiau reikia suprasti, kad skiriasi mūsų kultūra, požiūris ir, kad ir kaip būtų, mes esame svečiai, nors ir kiek metų gyventume šioje šalyje. Turkiją reikia priimti tokią, kokia ji yra, arba ieškoti kito pasaulio kampelio, – įsitikinęs Margiris. – Turkijoje dominuojantis islamas manęs taip pat neglumina. Suprantu, kad tiesiog skiriasi mūsų kultūra. Negalėčiau teigti, kad išpažįstamas tikėjimas ar jo įtaka jautėsi ar jaučiasi darbo aplinkoje, galbūt tik šiek tiek skiriasi pats požiūris į darbą, jo eigą. O gal nesusidūriau su daug stipriai praktikuojančių žmonių? Žinoma, penktadieniais matau turkus, einančius melstis į mečetes, tačiau Lietuvoje sekmadieniais tautiečiai taip pat traukia į bažnyčias, tad nieko nuostabaus.“

Verta paragauti

M. Klenavičius nesiilgi lietuviškos virtuvės, nes turkiškas maistas jam be galo patinka. „Tiesa, nevalgau žuvies. Turkijos restoranuose reikia užsisakyti tik karštą patiekalą ir, kol jo lauksite, gausite įvairių užkandžių (meze) – turkiškos duonos, įvairiausių užtepėlių. Taigi, labai išalkę, užsisakinėkite atsargiai, nes akys gali norėti daugiau, nei pajėgsite suvalgyti. Paskui bus sunku pakilti nuo stalo, – šypsosi pašnekovas. – Įdomu tai, kad keliaujant iš regiono į regioną tų pačių patiekalų skoniai keičiasi. O aš visada lieku ištikimas vištienai ir dažniausiai renkuosi vištienos šašlyką. Keliaudamas būtinai paragauju vienam ar kitam regionui, miestui būdingo patiekalo, tačiau paskui grįžtu prie savo mėgstamiausio.

Kai neturiu daug laiko, pačiu geriausiu valgiu tampa diuriumas – į lavašą susukta mėsa (gali būti su salotomis ir padažais). Kai dar intensyviau dirbau kelionių vadovu, tai buvo praktiškai vienintelis patiekalas, kurį valgydavau ištisomis savaitėmis. Pats turkiškų valgių negaminu, nes, nors teoriškai žinau, ką ir kaip reikia daryti, vis tiek išeina kažkas tarptautinio, o ne turkiško. Tad pirmenybę teikiu mėgavimuisi kito įdėtu darbu.“

Lietuvoje retas svečias

M. Klenavičius atvirauja, kad prieš kurį laiką bandė parvykti į gimtinę, tačiau visgi nusprendė likti Turkijoje. „Buvo metas, kai į Lietuvą grįždavau savaitei ar dviem per metus, kada keisdavosi darbo šalys, tačiau dabar būnu retai, nors ir pasiilgstu artimųjų. Laisvalaikį leidžiu keliaudamas, mėgstu pamatyti kažką naujo artimesnėse ar atokesnėse vietovėse, dalyvauti kultūriniuose renginiuose ir festivaliuose. Neapsiriboju kelionėmis ir darbu vien tik Turkijoje, esu darbavęsis Jordanijoje, Izraelyje, Palestinoje, Tunise, Egipte. Mano veikla nepririšta prie vietos – dažniausiai ilgainiui vieta pati prisiriša darbą.

Esu Turkijos lietuvių bendruomenės ir jos valdybos narys, todėl tenka dažnai dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, atstovauti bendruomenei. Darbo pobūdis leidžia turėti labai platų pažįstamų ratą, tačiau daug draugų neturiu nei čia, nei kitur, – atvirauja Margiris. – Kad ir kaip būtų, savo ateitį šiuo metu sieju su Turkija, nes jos dar daug nepažinta. Dabartinis mano darbas daugiausia vyksta virtualioje erdvėje, todėl galiu dirbti bet kuriame pasaulio kampelyje, kur yra interneto ryšys. Dabar tas kampelis – Turkija.“