TV ir radijo laidų vedėja Ieva Stasiulevičiūtė: „Išaugame ir darbus, ir asmeninius santykius“

Trumpa dosjė

• Mėgstamiausia spalva. Blizganti.
• Zodiako ženklas. Žuvys.
• Žaviausia epocha. 8-asis praėjusio amžiaus dešimtmetis
  (pagal drabužių stilių).
• Naujausia perskaityta knyga. Tesint naujametinį pažadą išmokti tvarkytis su pinigais – audioknyga R.Kiyosaki ir Sh. Lechter „Rich Dad Poor Dad“.
• Labiausiai įstrigusi daina. Kadangi dirbu radijuje, seniai nebegirdžiu dainų, žiūriu, kada reikia pradėti kalbėti.
• Prietaras. Niekada nesakyk „niekada“.
• Koks gyvūnas būčiau. Tinginys su papūgos plunksnomis.
• Erzinanti charakterio savybė. Kartais įsijungia mano gynybinis mechanizmas ir būnu bjauri.
• Taip ir neišmokau. Rusų kalbos.
• Kai viskas nusibosta, aš... Noriu pasislėpti po kaldra.

Kiek gyvenime kliaunatės sėkme?

Manau, kad didesnė sėkmės tikimybė yra įdėjus daugiau darbo. Be to, kai nuoširdžiai stengiesi, labai malonu sulaukti sėkmės. Kliautis vien sėkme būtų ir naivu, ir kiek pavojinga, nes ji gali aplankyti tada, kai tam esi visai nepasiruošęs. Panašiai kaip su loterijoje laimėtais pinigais, kurie per greit ateina ir išeina. Taigi, aš labiau linkusi kliautis darbu.

Ar esate perfekcionistė?

Nežinau, ar galiu laikyti save perfekcioniste, tačiau iš kolegų esu girdėjusi, kad tokia esu. Iš tiesų daug reikalauju iš kitų, bet pirmiausia – iš savęs.

Man patinka, kai namuose visos vazelės sustatytos tobulai, drabužiai sulankstyti tvarkingai, pamerkta šviežių gėlių. Mėgstu gerti iš gražių taurių, maistą į lėkštę dėti tam tikra tvarka (čia truputėlį girdima ir control freak savybių – šypsosi).

Tobula tvarka namuose yra siekiamybė, tačiau tikrai ne visada tai pavyksta. Ir dabar priešais matau vazoje jau džiovintas gėles. Reikia pakeisti. Mane nervina tokios smulkmenos šiek tiek labiau nei kitus, tačiau ne visada užteka jėgų nuo grindų pakelti kažkokį daiktą.

Kaip manote, ar išaugame ne tik drabužius, bet ir darbus, santykius?

Viską išaugame. Labai linkėčiau to augimo, nes tai įdomus procesas – truputėlį dramatiškas, liūdnas, bet tuo pat metu gražus ir neišvengiamas. Išaugame ir darbus, ir asmeninius santykius. Net geriausio draugo karūna keliauja nuo vieno žmogaus – kitam, nors ir nesusipykai, ir nieko reikšmingo neįvyko... Paprasčiausiai pasikeitė santykis.

Ar tai antroji pusė, ar darbas, visada išgyveni pirmą įsimylėjimą, susižavėjimą. Pradžioje viskas labai įdomu, o paskui su tomis žiniomis jautiesi patogiai, galite pabaigti vienas kito sakinį, darbe atsiranda rutina, žinai, kas tavęs laukia.

Ar gali ilgai tuo mėgautis? Turbūt ne, nes atsiranda nerimas: „Ar taip ir bus visą laiką?“ Reikia pripažinti, kad esame šiek tiek priklausomi nuo jaudulio, to malonaus jausmo, kai nežinai, kas dabar bus.

Ar darbe vis dar pasitaiko situacijų, kai iš jaudulio linksta keliai?

Mano darbe vis atsiranda naujų projektų, partnerių, tenka išbandyti save kitu amplua. Kartais jautiesi kaip įmestas į šaltą vandenį. Iš pradžių baisu, nežinai, ar išplauksi, bet tokie supurtymai man labai patinka. Man būtų sunku be naujumo jausmo. Nežinau, kiek tai gerai, nes „kiek tu, vaikeli, čia blaškysiesi nuo vieno projekto prie kito, nuo vieno vyro prie kito“ (juokiasi).

Taip, kažkur turi būti stabilumas ir ramybė, tam tikras gyvenimo stuburas, kažkas nekintamo, bet mažesni dalykai turi truputėlį keistis, atsinaujinti. Tai sukuria balansą.

Gal noras gyventi dinamiškai, patirti kažką nauja yra šiuolaikinio žmogaus bruožas?

Mano seneliai susituokę daugiau nei šešiasdešimt metų, jie visą gyvenimą dirba tą patį darbą ir gyvena tame pat bute. Su seneliais bendraujame labai artimai, jie – geriausi mano draugai. Labai smagu įvairiomis temomis pasitarti su kažkuo, kas tave puikiai pažįsta, bet vis tiek myli (šypsosi).

Esu klausiusi močiutės, kaip galima tiek metų išgyventi kartu, negi kada nors neatrodė, kad kažko trūksta, kad nesijaučia savimi. Paaiškėjo, kad ji niekada apie tai nesusimąstė: visai kitas gyvenimo tempas, kitos galimybės ir asmenybės.

Daugeliu aspektų savo senelius laikau pavyzdžiu: koks turi būti vyras ir moteris, kokie vyro ir žmonos, tėčio ir mamos, močiutės ir senelio santykiai.

Kaip jums sekasi puoselėti santykius su savimi?

Mano santykis su savimi yra intensyvus. Aš labai save plaku, baru. Žinoma, sveika kartais save pakritikuoti ir iš savęs reikalauti, bet juk yra plona riba tarp motyvacijos ir demotyvacijos.

Tenisas mane išmokė, kad neatmušus vieno kamuoliuko nėra kada apie jį galvoti, nes jau skrieja kitas. Išmokau neužsižaisti, vadovaujuosi posakiu „ir tai praeis“. Jei kažkas pasiseka, per daug savimi nesidžiaugiu, jei nepasiseka – nenuteisiu.

Sau negailiu nieko, bet lygiai taip pat negailiu nieko ir brangiems žmonėms. Vieną kartą jaučiu didesnį malonumą sau pirkdama batelius, kitą kartą daug didesnis malonumas bus kažką duoti kitam.

Tikrai neskriaudžiu savęs, nes kiekvienas pasirinkimas suteikia pasitenkinimą man. Mes apskritai visus, net altruistiškiausius dalykus darome iš savanaudiškų paskatų (šypteli).

Ar gyvenate pagal griežtą dienotvarkę?

Anksčiau ji buvo griežtesnė, bet mane labai išbalansavo karantinas. Visgi turiu planuoti, nes labai didelę laiko dalį užima darbas, kuriame turiu būti fiziškai, tad visi kiti dalykai dėliojasi aplink jį. Daug metų gyvenu gana aiškiu režimu. Esu daug produktyvesnė, kai žinau, kelintą valandą turiu keltis ir ką visą dieną veiksiu. Man taip tiesiog lengviau. Nežinau, kaip rasčiau motyvacijos išlipti iš lovos, jei viskas būtų bimbam.

Ar jūsų vidiniai pokyčiai ir išgyvenimai matyti išorėje?

Aš labai nemėgstu transliuoti vidinių dalykų, jų skelbti, nešti vėliavą, kad dabar toks ar kitoks etapas mano gyvenime. Tie, kurie stebi akyliau ir būna arčiau, turbūt mato tam tikrus pokyčius, tačiau sąmoningai jų tikrai nedemonstruoju. Apskritai sunku pasakyti, kas po ko eina: ar pokyčiai gyvenime, tada – nauja šukuosena ar pirmiau nauja šukuosena ir tada pokyčiai. Nežinau, kiek tai koreliuoja, bet šukuoseną keičiau labai seniai. Taigi nežinau, kaip tai vertinti (šypsosi).

Kokias gyvenimo pamokas vertinate labiausiai?

Visas. Manau, kad net bloga patirtis yra patirtis. Beje, dažniausiai kažkokie sunkumai ir veda mus pirmyn, išmoko kažko naujo. Man atrodo, kad būdamas komforto zonoje, sotus, laimingas ir šiltai aprengtas niekas neparašė jokio hito ir nesukūrė jokios elektros lemputės. Yra daugybė pavyzdžių, kai nemalonios patirtys lėmė nuostabius dalykus. Nesakau, kad gyvenime nereikia malonumų, bet labiausiai vertinamos skaudžiausios pamokos.

Ar jums pavyksta pasimokyti iš kitų klaidų?

Žinoma, ne (šypsosi). Visada reikia pačiai patikrinti.

Kokia draugė esate? Ar jums reikia moterų kompanijos?

Oi, ne. Aš neturiu moteriškos kompanijos. Pati esu kaip jaunas mėnulis – galiu labai nuplaukti ir pradingti, bet galiu atsirasti ir įsikabinti. Tai nevyksta sąmoningai, tiesiog atsiranda natūralus poreikis draugams. Jis priklauso nuo gyvenimo būdo: ar esi vienišas, ar su antrąja puse, ar antroji pusė toje kompanijoje jausis gerai, ar galimybės tos pačios ir kt. Pagal tai su vienais draugais keliauji, su kitais eini į teatrą, su trečiais sportuoji.

Visos mano draugės atsirado skirtingais gyvenimo etapais ir, nepriklausomai nuo to, kaip dažnai su jomis geriu kavą ar šampaną, žinau, kad mes turime viena kitą. Man atrodo, vieną kartą sukurtas santykis niekur nedingsta, jei bent viena pusė nori jį išsaugoti.

Kaip suprantate moteriškumą? Ar su metais trinasi rėmai, į kuriuos bandoma įsprausti moteris?

Man pasisekė, kad esu tarp tokių moterų, kurios seniai netelpa į jokius rėmus, jei tokie kada nors ir buvo. Jos tokios puikios, kad net buvau pamiršusi mitą, jog moteris kažko negali, ką gali vyras. Viena yra su jomis bendrauti kaip su draugėmis ir visai kas kita susidurti kaip su savo srities specialistėmis. Tas žmogus nušvinta visai kitomis spalvomis.

Labai žaviuosi, kad jos tokios sėkmingos, įkvepiančios. Vis dėlto dažniausiai jų istorijos itin spalvingos. Man pasisekė, kad turiu tokį tvirtą užnugarį, kita vertus, vyrams su jomis nelengva (juokiasi).

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.