„Tvarkos maniakė“ G.Bagdonienė: kodėl reikia tvarkytis namus ir ką daryti, jei nekyla rankos?

Kaip reaguojate į jums lipinamą tvarkos maniakės etiketę?

Tai priimu kaip komplimentą (šypsosi). Iš tiesų viskas prasidėjo gerokai anksčiau, nei išleidau knygą „Tvarkos maniakės išpažintis“. Pusiau juokais, pusiau rimtai pirmas taip mane vadinti ėmė vyras, kai kartu pradėjome kurti buitį, atsirado mažų vaikų. Jis pastebėjo mano gal net pernelyg sureikšmintą tvarkos poreikį. 

Pavadinti tai verslu būtų per stipru. Greičiau – širdžiai malonia veikla, kuri ilgainiui tapo ir pajamų šaltiniu. Nuotoliniu būdu kursus moterims vedu jau šešerius metus. Viskas išsirutuliojo tada, kai daug daug laiko ėmiau plaeisti namuose, auginau vaikus. Mamos tuo metu dažnai pajunta, kad nori kitokios veiklos. Supratau, kad teisininkės karjera – praeitis, nebegrįšiu. 

Pradžioje vedėte nemokamus seminarus?

Taip. Važinėjau po Lietuvą dalydamasi tvarkingų namų paslaptimis. Tuomet negalvojau, kad tai peraugs į rimtesnę veiklą. Eksperimentavau, ar ta tema ką nors domina. Nustebau pamačiusi, kad moterų akys spindi kalbant apie tokį, rodos, labai paprastą, žemišką dalyką – buitį, tvarkymąsi. Akcentuoju būtent tvarką, nes, manau, švarai namuose palaikyti reikia mažiau pastangų. Nelengva tą pasiekti, kai yra mažų vaikų, atsipūsti neleidžia spartus gyvenimo tempas. Tačiau visada stengdavausi, kad aplink mane chaoso (išmėtytų žaislų, ne vietoje padėtų daiktų) būtų kuo mažiau. Taip ir gimė ta tvarkos maniakė. 

Psichologai yra pastebėję, kad tvarka namuose tiesiogiai susijusi su tvarka galvoje. 

Manau, kad tikrai yra tiesioginis ryšys tarp išorinės mūsų aplinkos ir emocinės būsenos, nuotaikos, minčių. Kaip jaučiamės, kokie yra mūsų prioritetai, kokį gyvenimo tempą palaikome – net tai dažniausiai atsispindi mūsų namuose ar darbo vietoje. Jeigu leki, skubi, dažnai pramiegi, laiku neatsikeli, aplinka irgi tampa chaotiška, viskas krenta iš rankų. Ir nebesupranti, kur yra daiktai, kuriuos ką tik laikei rankose. Vidinė įtampa ir didelis tempas labai atsispindi išorėje. Keičiasi net balso tonas, tampame irzlesni.

Beje, atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad moterų, atsidūrusių netvarkingoje, chaotiškoje aplinkoje, streso hormono (kortizolio) kiekis kraujyje padidėja net 50 proc. O, pavyzdžiui, vyrų organizme jo kiekis pakinta nedaug. Pasirodo, jie į netvarką taip stipriai nereaguoja. Turbūt daugelis moterų palinksės galva pritardamos, kad grįžus į suverstus namus nevalingai kyla impulsas pulti ką nors valyti, plauti indus ar rinkti išmėtytus daiktus. Tai iškart suerzina.

Nuotoliniu būdu vykstančiuose seminaruose moterys atvirai prisipažįsta, kad tik tada, kai viskas švaru ir tvarkinga, daiktai savo vietose, jos gali atsipalaiduoti, eiti užsiimti mėgstama veikla ar skirti laiko sau. 

Netvarkinga aplinka kelia stresą?..

Taip. Mokslininkai įžvelgė ir daugiau sąsajų tarp aplinkos ir vidinės būsenos. Tų tyrimų atlikta įvairių. Pavyzdžiui, būdami netvarkingoje, chaotiškoje aplinkoje, tyrimo dalyviai dažniausiai imdavo ant stalo padėtus nesveikus užkandžius (traškučius, pyragėlius, saldainius), nos šalia būdavo ir daržovių, ir vaisių. Ir, priešingai, – tvarkingoje aplinkoje esantys eksperimento dalyviai dažniau pasirinkdavo sveikesnį maistą: morkytę, obuolį ir pan.

Pasirodo, netvarkinga aplinka kelia įtampą, o tai skatina norą užkandžiauti. Ir ne paslaptis, kad tie veiksmingiausi vidinio nerimo gesintojai yra ryškūs, stiprūs skoniai (saldūs pyragėliai, sūrūs traškučiai ir kt.).  

Ar pati namuose ramiai praeinate pro lentyną, neperbraukusi per ją pirštu ir nepatikrinusi, ar nėra dulkių?.. 

Man iš tiesų svarbu bendras vaizdas. Visur norisi to lengvumo, aiškumo, švarumo. Bet tikrai nesu ta pedantiška maniakė, kuri specialiai ieško dulkių ar atėjusi į svečius pas draugus tikrina, kas ten nešvaru, kada valyti langai ar palangės (juokiasi).

Man tai iš esmės netrukdo. Aš tiesiog visada atkreipiu dėmesį į bendrą vaizdinį triukšmą. Taip vadinu vizualinę netvarką, kurią kuria nereikalingi, tiems namams netinkantys daiktai ar jų perteklius. Gera būti tiek savo, tiek kituose namuose, kur santykis su daiktais teisingas. Kur jie turi savo vietas, kai yra nenaudojami, kai harmoningai dera su aplinka, t. y. nekelia vadinamojo triukšmo ir chaoso.

Nekalbu apie kraštutinumus. Nesistengiu sukurti negyvenamų namų įspūdžio. Natūralu, kad buityje idealios aplinkos negali būti. Ypač jei yra vaikų, kartu gyvena šunys ir katės. Neįmanoma padaryti taip, kad nesimatytų mūsų gyvenimo ženklų. Vos įžengę pro duris, jau paliekame pėdsaką – nusiauname batus, nusivelkame striukes. Skirtumas, ar drabužius, kuprines sudedame į vietą, ar numetame, kur pakliūva.

Kitąsyk iš daiktų, tvyrančios netvarkos net gali atsekti, kur tas žmogus praėjo ir net ką darė: čia raktai numesti, čia rūbai nepakabinti, čia lėkštė neišplauta, ant stalo pilna trupinių... Tai yra mūsų kasdienybė, bet svarbu stebėti, kaip judame aplinkoje.  

Kokios yra pagrindinės tvarkingų namų taisyklės?

Viena pagrindinių – būti sąmoningiems ir žiūrėti, ką po savęs paliekame. Pavyzdžiui, mano arbatos gėrimo ritualas baigiasi, kai puodelį išplaunu ir padedu į vietą. Norint palaikyti  tvarką, neturėtume visur po savęs palikti pėdsakų. Pavalgei? Išsiplauk lėkštę ar įdėk ją į indaplovę. Išsivalei dantis? Nuplauk užtiškusius dantų pastos likučius.

Dėl to nepastabumo ir sukuriamas chaosas namuose. Taip atsirado, ko gero, ir nusivylusių namų šeimininkių etiketė. Mums, moterims, iš prigimties serginčioms namų židinį, svarbu jaukumas, šiluma, gera atmosfera. 

Antra taisyklė – paklausti savęs, koks tas mano santykis su daiktais. Ar man lengva juos susitvarkyti, o gal jų per daug ir tai kelia erzelį? Jei taip, vertėtų pamąstyti, ką galiu padaryti, pakeisti, kad būtų paprasčiau gyventi ir labiau džiugintų supanti aplinka. 

Anksčiau gyvenome žmonių pasaulyje, nes nebuvo tokios daiktų pasiūlos ir paklausos. Dabar gyvename daiktų amžiuje. Štai kodėl turime tokį stiprų santykį su jais. 

O kaip savo vaikus pratinate prie tvarkos?

Mano vaikai jau nemaži (vienam – šešeri, kitam – aštuoneri). Namuose turime tam tikrų savų ritualų ir taisyklių... Pavyzdžiui, jeigu jie ką nors piešia, karpo, žino, kad prieš pradėdami kitą veiksmą (eidami žiūrėti filmukų ar valgyti), turės viską susitvarkyti ir susidėti į vietas.

Stengiamės, kad tie piešiniai ar pieštukai nesimėtytų visą dieną ant stalo. Raginu atžalas stebėti vaikus, ką po savęs palieka. Jei nukrito rankšluostis, nėra įprasta jį palikti ant žemės. Jį pakelti užtruks vos kelias sekundes, tam nereikia jokių pastangų. Grįžę namo, jie turi padėti daiktus į vietas. Neleidžiu bet kur numesti kombinezonų, kepurių ar kuprinių.

Be abejo, tas pastabumas ugdomas su paskatinimais. Turime šeimoje savų taisyklių. Jei vaikai per visą dieną po savęs susitvarko, pelno pliusą. Savaitės pabaigoje tie pliusai konvertuojami į pinigus. Žinoma, yra nubrėžta riba, kiek daugiausia pinigėlių jie gali gauti. Matau, kad ši sistema veiksminga, duoda rezultatų. 

Tokiems įpročiams išugdyti savaitės ar mėnesio tikrai neužtenka, tiesa?

Geriausiai to mokyti nuo mažesns, bet niekada nevėlu pradėti. Mums, suaugusiesiems, dažniausiai natūralu pakabinti paltą ant pakabos, pavalgius nuo stalo nurinkti indus. Daugelį tokių veiksmų atliekame nejučiomis, be jokių pastangų. O vaikus viso to reikia mokyti, kad pajustų skirtumą, kokia savijauta būna tvarkingoje, o kokia – chaotiškoje aplinkoje. Svarbu tai daryti su meile ir kantrybe.

Vaikams nepatinka, kai kalbame pakeltu tonu, imame manipuliuoti jais ar kas žingsnis baksnojame pirštu, ko nepadarė. Svarbu pastebėti, ar netapau toje kasdienybėje furija, pikta ragana, kuri tik nurodinėja ir įsakinėja, kelia besąlygiškus ultimatumus. Jei jaučiu, kad mano kantrybė baigiasi, tiesiog užsičiaupiu ir nieko nebesakau. 

Savo vaikams visada pabrėžiu, kad šiuose namuose nėra nei princų, nei princesių, nei tarnų. Visi lygūs ir turi vienodas pareigas, privalo rūpintis namais, kad juose gyventi būtų gera. Tai kartoju lyg mantrą. Kaskart stengiuosi atkreipti jų dėmesį: „Pažiūrėkite, kaip gera, kai viską susitvarkėme, kaip gražu.“ Man svarbu, kokioje aplinkoje jie būna, ar geba pamatyti grožį, ar tai jiems rūpi. 

Ką pasakytumėte toms moterims, kurios buityje jaučiasi apleistos, lyg vienas karys mūšio lauke?

Norėdamos viską kontroliuoti, palaikyti tvarką, kaskart puldamos naikinti šeimos narių paliktus pėdsakus, moterys labai įsitempia. Tiek fiziškai, tiek emociškai. Jos jaučiasi apleistos buityje, nes nesulaukia palaikymo. Nuo to vaidmens pavargstame ir norime, kad kas nors tą naštą nuo mūsų pečių nuimtų. Tačiau vyrams dažniausiai tvarka nėra tokia svarbi. Todėl šeimoje apie tai turėtume kalbėtis, pasakoti, kaip norime gyventi, kodėl tai svarbu. Jei vyrui rūpi santykiai, moters vidinė būsena, jausmai, jis pasistengs ją išgirsti ir bent kuo nors prisidėti prie bendros tvarkos. 

Prieš seminarą pirmiausia moterų pasiteirauju, kodėl jos nori dalyvauti šiuose kursuose, ko iš jų tikisi. Ir, žinote, dauguma atrašo tą patį: „Viskas užkniso! Daugiau nebegaliu visko daryti viena, kad palaikyčiau tvarką!“ Tai rodo pyktį, nepasitenkinimą, nuovargį, kurį sukėlė nuolatinis darbas namuose, atsainus kitų šeimos narių požiūris į savo paliktus pėdsakus.

Nemeluokime – ne vienas galvoja, kad namuose yra žmogus, kuris viskuo pasirūpins. Sunku tvarkytis, kai tuo metu vyras ar vaikai sėdi ir žiūri televizorių. O kai sulaukia palaikymo, mato, kad visi bent  minimaliai prisideda prie tos buities, iškart kyla džiaugsmas, atsiranda ūpas ir nuotaika.

Norėčiau, kad šią žinutę išgirstų ir vyrai. Kad atkreiptų dėmesį į mylimos moters savijautą, kaip ji juda namuose – ar lengvai, ar su didžiule vidine ir išorine įtampa. Tai išduoda pakeltas balso tonas. Tai rodo, kad jai trūksta dėmesio, palaikymo, supratimo, pagarbos. 

Kaip manote, ar tvarkingi namai lygu gražūs santykiai?

Jūs labai gražiai ir taikliai apibūdinote. Tokia paralelė tikrai yra. Darnūs santykiai atsispindi ir išorėje, bet, turiu pastebėti, kad išorė nebūtinai atspindi darnius santykius. Atėję į svečius galime stebėtis, kokie gražūs namai, kokia išpuoselėta ir tvarkinga aplinka, tačiau juntame, kad tos šeimos santykiai apgaubti šalčio ir įtampos. Tai pajuntame intuityviai. Užtenka pamatyti, kaip pora aptarnauja svečius. Dažnas vaizdas toks – vyras sėdi ant sofos, net nepaklausia, ar reikia padėti, o moteris viena ruošia užkandžius, dengia stalą...

Kai ką nors padarome dėl kito, parodome, kad tas žmogus yra svarbus. Pagarbą demonstruojame, kai sudarome sąlygas antrajai pusei pasijusti geriau. Juk nesunku išsiplauti lėkštę pavalgius to neakcentuojant. Kaip rodo darbo praktika, tokie, rodos, menki darbeliai padeda sustiprinti poros santykius.

Pavasariui atėjus ir saulei apšvietus visus namų kampus, nori nenori kyla mintis apie generalinį tvarkymąsi. Ką patartumėte? 

Pirma taisyklė – labai svarbu įvertinti savo emocinę būklę ir energiją. Jei tą dieną jaučiate, kad pavasaris, saulės spinduliai pažadino didžiulį norą tvarkyti, gražinti namus, atsikratyti nereikalingų daiktų, kibkite į darbus. Juk šis impulsas dažnai neaplanko.

Kai entuziazmo nestinga, galima tvarkytis ilgiau, kol baigiasi jėgos. Deja, dažniausiai turime daug kitų darbų, veiklų, reikalų, ir vien mintis apie namų reviziją skamba kaip nuosprendis, iškart rankos svyra. Gal nedarysiu, dar palauksiu. Jei vis dėlto namuose norite pokyčių, apsidairykite ir įvertinkite, kas tuo metu labiausiai bado akis. Kokia namų zona netvarkingiausia ir dažniausiai kliūva.

Gal koridorius, per kurį sunku prasibrauti, o gal vyras jau seniai spintoje neberanda dviejų vienodų kojinių... Patartina pradėti nuo tos vietos, kuris tapęs didžiausiu skauduliu. Gal geriau atlikti vieną mažesnį, bet konkretų darbą, kuris duos apčiuopiamą rezultatą. Nepersistengti. 

Esate sakiusi, kad nereikia laukti tinkamos progos susitvarkyti? Ką turite omenyje?

Tikrai nebūtina laukti progos susitvarkyti. Tiesiog pravartu išnaudoti esamą laisvą minutę. Jei kas nors erzina, pro daiktus neįmanoma patekti į sandėliuką ar, atidarius spintą, iš lentynų išvirsta drabužiai, nepatariu užsimerkti tarsi to skaudulio nebūtų. Pašalinus jį, nuotaika iškart pagerės.

Kiekviena moteris rūpinasi namais, kaip tuo metu gali, kiek turi energijos ir laiko. Tad trečioji taisyklė nurodo nekaltinti savęs, kad ko nors nespėjau, kad apsileidau. Patarčiau priimti namų situaciją tokią, kokia ji yra. Atsisėskite ir ramiai pagalvokite, ką šiuo metu galiu padaryti. Turite laisvų 10 ar 15 minučių? Pirmyn.

Kai darbui skiri konkretų laiką, atsiranda daugiau motyvacijos, kyla rankos tvarkytis. Siūlau nusistatyti žadintuvą telefone, kad jis suskambėtų, tarkim, po 45 minučių. Per tą laiką iškuopkite tam tikrą namų zoną. Jei laukia ilgesnis pokalbis telefonu su drauge ar mama, aš, pavyzdžiui, apgalvoju, ką dar galiu tuo metu nuveikti.

Taip kalbėdamasi susitvarkau virtuvės spintelę, kruopų skyrių ar išplaunu stalo įrankių stalčių. Juk to papildomo laiko lieka labai mažai. Tikrai yra kitų svarbesnių dalykų nei tvarkytis. Daug maloniau pabūti su šeima, išeiti su vaikais į lauką.