Įdomu, kaip skamba tyla. Norėtųsi to paklausti kompozitoriaus Fausto LATĖNO (1956–2020). Gaila, nebepavyks. Bet netgi sustojus maestro širdžiai, muzika, kurią jis kūrė, nenutils daugybėje spektaklių ir filmų – lyg pats amžiniausias paminklas kūrėjui.
„Tėtį mylėjo visi: ir kūrėjai, ir politikai, ir jo mėgstamo Kalvarijų turgaus prekeiviai. Jis rasdavo bendrą kalbą su įvairiausiais žmonėmis, nes su kiekvienu megzdavo šiltą žmogišką santykį. Su pussesere Emilija aptarėme, kad net laidotuvės su juo būdavo smagios, nes jis mėgo humorą ir visada rasdavo progą mirktelėti akį ar nusišypsoti. Žinau, jog slapta su tėčiu tyliai būtume pajuokavę ir apie tai, kad per jo laidotuves nelygiai buvo supiltas kapas...“ – praėjus kelioms dienoms po kompozitoriaus Fausto Latėno laidotuvių prisiminimais dalijasi jo dukra **Elžbieta Latėnaitė** (34).
Jai skauda vien nuo minties, kad nuo šiol teks gyventi be šilto tėčio glėbio ir rūpestingumo. Kad nebebus pas ką užsukti į studiją. „Nuo vaikystės pamenu tą prirūkytą mistišką patalpą su garsą izoliuojančia medžiaga apmuštomis sienomis, daugybe instrumentų, laidų, technikos, natų. Turiu įrašą, kaip būdama kelerių įrašiau jo studijoje iš savo senelytės, tėčio mamos, išmoktą eilėraštį „Laikas auksas“, – prisimena Elžbieta. – Tėtis kartais pakviesdavo įrašyti kokią reklamą arba sudainuoti ką nors, jei reikėdavo balso. Esu ir kelias jo kurtas dainas įrašiusi, spektaklių muzikai savo balsą dovanojusi.“