Dvi draugės – Veronika Žvironaitė ir Bronė Pajedaitė – liko įamžintos XX amžiaus Kaune besišypsančios, atsipalaidavusios, prisėdusios paplepėti saulėtą popietę. Tarsi už lango, įrėminusio šią nerūpestingą akimirką, nebūtų buvę karo, žudynių, kančių ir tremčių.
Šias dvi moteris kartu su Petronėle Lastiene, dar viena bičiule, iš Kauno geto išgelbėta Tamara Lazersonaitė-Rostovskaja vadino savo trimis motinomis. Petronėlė Lastienė buvo Tamaros mokytoja gimnazijoje. Ji pasisiūlė paslėpti mergaitę savo namuose ir nubraižiusi planą, kaip juos rasti, perdavė per Bronę Pajedaitę.
1944-ųjų balandžio 7-ąją Tamara išsmuko iš žydų kolonos, žygiuojančios į darbą, ir šalutinėmis gatvelėmis atėjo į Petronėlės butą. Gavusi Elenutės Savickaitės dokumentus, ji čia gyveno mėnesį. Bute daugėjant pabėgėlių, Tamara buvo perkelta pas Veroniką Žvironaitę, o netrukus – į dvarą Pakamačiuose.
„Veronika turėjo didelį kambarį, juo dalijosi su manim. Ji buvo mano biologijos mokytoja ir inspektorė Kauno 5-ojoje gimnazijoje. Buvo nepaprastai jautri svetimam skausmui, spinduliavo šilumą ir meilę.
Jai jaučiau ypatingą artumą, ji mane suprasdavo iš poros žodžių, – taip apie vieną iš savo gelbėtojų prisiminimuose rašė Tamara, žinomo prieškario psichiatro prof. Vladimiro Lazersono duktė, po kurio laiko iš kaimo grįžusi į Kauną ir apsigyvenusi pas Veronikos draugę, stomatologę Bronę Pajedaitę. – Bronė priglaudė dvi našlaites, dalijosi savo prakaitu uždirbta duona. Pas Bronę gyvenau iki pat jos arešto 1945-ųjų rugsėjo 18-ąją.
Ji tragiškai baigė gyvenimą KGB patalpose Kaune. Kurį laiką gyvenau ir pas geriausią Bronės draugę Veroniką Žvironaitę, ji man padėjo viskuo, kuo tik galėjo. 1945-ųjų rudenį Veroniką KGB areštavo ir išsiuntė į lagerius. Ji grįžo po daugelio metų, visai paliegusi, silpna.“