Ugdomasis vadovas Daugvinas Liberis: „Darbo pozicijas skiria pagal tai, kiek žmogus gilinasi į pasaulį“

Ką veikiate Tailande? 

Jau po pirmojo savo oficialaus darbo supratau, kad man reikia pertraukų, kurias dabar darau kas 1-2 metus. Taip susigrąžinu pilnas jėgas, išsigryninu tikslus, išsitiriu rinką ir tikslingai einu į geriausią darbo variantą. Tačiau keliauti į kitas šalis nėra būtina. Procesas puikiai vyksta ir užsiimant savišvieta – pradedant bendravimu su įvairių sričių specialistais ir baigiant meditacija ar kitomis praktikomis. Tiesiog išvykimas į kitą šalį padeda išeiti iš komforto zonos. Mano kambarys, draugai, aplinka yra pripildyti senojo manęs, o aš noriu sukurti save naują ir palikti senas programas.

Kodėl sau nepatikote toks, kokį susikūrėte iki tol?

Kai darbe pasiekiu savo piką arba įgyvendinu pirmąjį rimtą projektą, dėl kurio mane iš pradžių samdė, man reikia radikalaus pokyčio. Įmonėse populiarus nežymus pakėlimas pareigose ir truputį didesnis atlyginimas manęs netraukia, tai būtų ta pati komforto zona. Kaip iš vikšro išsirita drugelis, taip ir norint iš specialisto tapti vadovu tenka save transformuoti. Tokiu būdu esu dirbęs su beveik visais verslo modeliais, kas man suteikia neįkainuojamų žinių norint mokyti ir konsultuoti.

Iš kur kyla tokios ambicijos?

Man svarbu augimas. Į gyvenimą žiūriu kaip į svarstykles: vienoje pusėje yra tobulėjimas, noras tapti geresniu, dalykai, kuriuose reikia pastangų. Kitoje pusėje – grynas malonumas – kartais tiesiog žiūrėti į mišką, o kartais prisivalgyti greito maisto, jei geresnio būdo tuo metu nerandu. Jei per daug malonumo – žmogus tampa nelaimingas, nes jo niekas nebepatenkina. Tai esu išbandęs, jausmas tikrai nekoks. Kai per mažai malonumo – pradedi jaustis nesaugus, pavargęs, nemylimas. Kad jausčiausi laimingu ir norėčiau siekti daugiau, malonumo ir darbo turi būti po lygiai. Tada galima labai daug nuveikti. Jei esi specialistas, pradžioje gali būti nelengva, bet po pusmečio, įvaldęs tą sritį jautiesi patogiai ir gali mėgautis savo darbu, dairytis plačiau. Taip mokymosi situacija virsta malonumu ir galimybe naujiems pokyčiams.

Kas jums padėjo užsiauginti aukštą savivertę?

Aš buvau paprastas specialistas, kai mane pakvietė dėstyti. Pradėjęs ruošti medžiagą, pajutau, kad man tai patinka, laikas po darbo tiesiog tirpo. Paskaitas vesti sekėsi kuo toliau, tuo geriau. Be to, niekada nebijau imtis naujų dalykų ar apsikvailinti – juk visas atsakas yra geras. Jei gaunu didelį „antausį“, tai žinau, kad esu nepasiruošęs ir turiu dar daug padirbėti.

Kokios dabar pagrindinės jūsų darbinės veiklos?

Visi mano darbai užima tik dalį laiko, nes šiuo metu esu susitelkęs į mąstymo transformavimą. Esu ugdomasis vadovas, vedu reklamos mokymus verslams, įmonėms, įkūrinėju marketingo agentūrą atidžiai atrinktiems klientams ir tuo pačiu metu derinu darbuotojo pozicijas daug pasiekusiose reklamos agentūrose. Kai esu sąmoningas ir gyvenimas įtraukia, prasideda labai įdomūs dalykai – galiu vienu metu ir samdyti, ir dirbti tam pačiam žmogui, o perpiet su juo kalbėtis apie sielą ir sąmonę.

Jums teko dirbti ir „TV Play premium“ vadovu bei groti muzikos festivaliuose. Kaip viską suderinote?

Vieną rytą nubudęs sveiko gyvenimo festivalyje „Masters of Calm“ suvokiau, kad už pusantros valandos turiu sėdėti darbe ir vesti svarbų susitikimą kaip marketingo skyriaus vadovas. Viską spėjau ir atlikau, bet supratau, kad nesijaučiu gerai aukodamas savo buvimą gamtoje vardan patogios ofiso kėdės. Darbas biure mane išmokė disciplinos, kontrolės, sudėjo atsakomybės bei komunikacijos pagrindus. Tai buvo reikalinga, tačiau vėliau ėmė trukdyti gyvenimo improvizacijoms. Be to, aštuonias valandas dirbti protinį darbą nėra efektyvu, todėl palikau ofisą ir šiuo metu nusprendžiau protiniam darbui skirti ne daugiau kaip 30 valandų per savaitę, o likusį laiką – kūrybai ir savęs pažinimui.

Grojau septynerius metus, tačiau gruodį supratau, kad ir šioje srityje reikia pertraukos. Suvokiau, kad nebenoriu groti ten, kur gausiai vartojamas alkoholis ir stimuliantai. Šiuo metu man svarbiau gilintis į verslo kūrimą, o laisvalaikiu į savo asmenybės tobulėjimą.

Ar pats turėjote ugdomąjį vadovą?

Taip, mokydamasis šio amato turėjau nemažai praktikos, bet dar daug pamokų manęs laukia, nes ugdomasis vadovas negali sustoti augti. Olegas Kovrikovas, vienas iš Baltijos koučingo centro įkūrėjų, pas kurį mokiausi, sugeba labai atsargiai nuimti ego kaukę. Kai jos nebeliko, mano gyvenimas tapo daug gražesnis, pats tapau kuklesnis, sąmoningesnis. Man pradėjo patikti nuoširdžiai rūpintis žmonėmis, o tai esminė savybė norint dirbti mokymų srityje.

Ar ugdomasis mokymas populiarus Lietuvoje? Kada žmonės į jus kreipiasi?

Dažniausiai kreipiasi žmonės, kurie nori tobulėti, supratę, kad patys nesugeba padaryti visko, ką norėtų. Tai yra normalu, žmogiška, bet mažai kas sugeba apie tai prisipažinti. Taip pat, deja, ne visi gali sau tai leisti finansiskai.

Jūsų kasdienybę kuria logika ir dvasingumas, einate tantros keliu. Ką jums suteikia laviravimas tarp tokių skirtingų polių?

Buvo etapas, kai klausiau savęs, kur dingo mano gyvenimo džiaugsmas? Tada kelyje atradau tantrą. Galvojau, kad tai arba apgavystė, arba stebuklas. Visgi, susidūręs praktiškai pamačiau, kad tai stebuklas. Pajutau, kad visas fizinis malonumas prasideda iš energijos, slypinčios dubenyje. Ši energija turi laisvai tekėti, kad pasklistų po kūną ir užpildytų gyvenimą. Todėl svarbu, kad kūnas nebūtų įsitempęs nei fiziškai, nei mentaliai. Energijai sunku pratekėti arba ji tampa negatyvi vietose, kuriose susikaupę blokai, agresija, emocijos. Aš turėjau prikaupęs tiek pykčio, kad net pilvą skaudėdavo. Man tantros metodu išmasažavo pilvą, dabar jaučiu koks jis gyvas, net maistas tapo skanesnis. Išsivadavau nuo savo priklausomybės mėsai: jei noriu galiu ją valgyti, bet dar skaniau gyvas maistas. Visgi, laiko atžvilgiu šiek tiek „plėšausi“, kai reikia suderinti visus pomėgius, meditacijas ir darbus.

Kaip manote, kokios savybės yra svarbiausios, norint kilti savo profesinėje srityje?

Man asmeniškai padeda žingeidumas ir supratimas, kad turiu keistis. Pavyzdžiui, žmogus dirbantis barmenu, gali mokėti meniu, bet visa kita jam neįdomu. Teoriškai, su tokiu mąstymu jis visą gyvenimą liks barmenu. Jei aš nueičiau dirbti barmenu, išsinagrinėčiau meniu, susipažinčiau su visais kolegomis, su vadovu, pradėčiau su juo bendrauti. Stebėčiau, ką galima pagerinti, bendraučiau su klientais. Taip po metų mane tikrai paskirtų vadovu. Nes man įdomu! Darbo pozicijas skiria pagal tai, kiek žmogus gilinasi į pasaulį. Vadovu tapau dėl to, kad sugebu žmonėmis rūpintis, skleidžiu gerą nuotaiką, vien žinių ir patirties neužtenka.