Ugnė Barauskaitė po 10 metų išleido romaną „Vieno žmogaus bohema“: „Visos kelionės yra pirmiausia į save“

Dėl savo ankstesnių romanų „O rytoj vėl reikės gyventi“, „Dešimt“ gerai žinoma rašytoja Ugnė Barauskaitė ketvirtadienio vakarą jaukiame Užupio restorane „Mona Lebanese kitchen“ pristatė jau trečiąjį savo romaną „Vieno žmogaus bohema“. Tai – kelionių dienoraštis, pasak Ugnės, tiek vidinių, tiek geografinių.

„Literatūrinį dienoraštį rašau nuolat. Kai susikaupia nemažai tekstų ir ima aiškėti bendra idėja, tuomet pradedu „rašyti knygą“. Šiuo atveju literatūrinius dienoraščius rašiau ilgai, gal 10 metų. Po antrosios knygos buvau labai pavargusi ir rašiau po truputį. Ir tik tuomet, kai pradėjau keliauti, ėmė rastis įdomesni tekstai ir mintys. Nesu iš tų rašytojų kepėjų. Aš noriu, kad mano tekstas būtų aktualus man pačiai. Kartais to jausmo reikia palaukti“, – Žmonės.lt ​pasakojo U.Barauskaitė.

Rašytoja teigė, kad išvykus svetur vis atranda naujų dalykų apie pačią save: „Keista, bet išvykus į kitą šalį ir susidūrus su kita kultūra, apie save paaiškėja stulbinamų dalykų. Todėl ir sakoma, kad visos kelionės yra pirmiausia į save. O kadangi aš iš esmės gyvenu ir keliauju viena, o ir pramogauju viena, todėl ir knyga vadinasi „Vieno žmogaus bohema“.

Girdėjau, kad kritikai jau klausia, o kodėl ne vienos moters bohema? Todėl, kad negalvoju apie save kaip apie moterį. Galvoju kaip apie žmogų. Ir patirtys, nors galbūt ne kiekvienam pažįstamos, vis dėlto universalios. Nėra didesnio džiaugsmo, kai skaitytojai – vyrai ir moterys – parašo, kad „ir man, ir man taip buvo!“ O jau parašė! Nors knyga pasirodė vos prieš savaitę.“

Tai ar tik kelionėse aplanko įkvėpimas? „Didžiausias įkvėpimas, tiksliau, katalizatorius yra teatras. Gaila, kad tuo metu neužrašinėju, bet mintys tiesiog plūsta. Kelionės, žinoma, taip pat. Man įdomiausios Artimųjų Rytų šalys, tiesa, buvau tik Libane, Sirijoje, Palestinoje ir Turkijoje. Tačiau geografija šiuo požiūriu ne tiek svarbi. Svarbiau, kaip priimame naujas patirtis ir kultūras“, – sakė Ugnė.

Naujosios knygos autorė teigė, kad rašymas – jai tikras malonumas. Žinoma, kartais būna, kad nėra minčių, įkvėpimo, tačiau Ugnė niekur neskuba: „Rašyti yra begalinis malonumas. Būna, kad nesirašo. Bet tada aš ir neskubu. Veikti visada yra ką. Ilgokai neradau to bendro vardiklio, kuris paskirus tekstus sujungtų į knygą. Bet kartais atrodo, kad knyga pasirenka pati, ko jai reikia ir ko ne. Ir kartais į vientisą tekstą sulimpa dalykai, kuriuos rašiau prieš dešimt metų ir dabar. Manau, visi rašytojai žino šią būseną: kai knyga rašosi pati.“

U.Barauskaitė sako, kad jos siekis nėra užsidirbti. Ji tiesiog daro tai, kas jai teikia malonumą.

„Niekada negalvoju, ar kokioje veikloje save realizuoju labiausiai. Kuris iš dėlionės gabalėlių yra svarbiausias? – visi. Ir tuo labiau tai nesusiję su tikslu užsidirbti. Kai žmogus daro tai, kas jam nuoširdžiai patinka, pinigai ateina. Bet ne priešingai.

Sukąstais dantimis pinigų neuždirbsi. Man patinka viskas, ką darau. Sunkiai ištverčiau ir be rašymo, ir be radijo, ir be filmų garsinimo televizijoje. Be sporto, be šokių, be vairavimo. Paprasčiau būtų pasakyti taip: aš turiu prabangą nedaryti to, kas man nepatinka“, – pasakojo Ugnė.

Na, tai koks jausmas laikyti rankose jau trečiąjį savo kūrinį? „Išleidus knygą visada apima dvejopos emocijos – viena vertus, didžiulis džiaugsmas, tarsi pergalė; kita vertus, tam tikras emocinis nuovargis. Knyga jau nebe tavo, ji – visų. Manau, kad šiais internetinių komentatorių laikais apskritai reikia tvirto stuburo tam, kad pasirodytum viešumoje. Nesvarbu, ar tai knyga, ar koks kitas projektas“, – Žmonės.lt​ kalbėjo Ugnė Barauskaitė.