Tave įsivaizduoju kas rytą priešais veidrodį su šypsena sau tariant: „Labas, gražuole!“ Ar visgi kiek perdedu?
Jeigu klausi, ar esu sau graži, atsakysiu paprastai: taip. Juk turime save mylėti, o ne peikti. Nors, kaip ir daugelis moterų, tikrai rasčiau prie ko prikibti, mano santykis su išvaizda visada buvo sveikas. Neneigsiu, kad pasilyginu su kitomis, bet visuomet aiškiai suvokiau, jog visi esame skirtingi, o grožį lemia tikrai ne ilgos kojos – kad ir kaip banaliai skambėtų, grožis kyla iš vidaus. Ok, gal ir procedūros kartais padeda (juokiasi). Ne sykį esu pagalvojusi: „Vau, kokia graži mergina“, bet pradėjusi kalbėti staiga ji tapdavo visai nebegraži. Arba priešingai: į patalpą įžengia niekuo neišsiskirianti moteris, tačiau pabendravęs su ja nebegali atitraukti akių. Moku save priimti tokią, kokia esu – su visais savo trūkumais ir privalumais, o kas labai netenkino, nebijojau pasikoreguoti.
Su kuo taip ir nesusigyvenai?
Tiesą pasakius, pastaraisiais metais vis dažniau pagalvodavau apie dailesnę nosį, todėl pernai ryžausi plastinei operacijai.