Ukrainiečių dainininkas Sviatoslavas Vakarčukas: „Neketinu daug kalbėti apie šeimą“

Koncertas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru buvo ypatingas ir netikėtas, surengtas muzikantų iniciatyva ir pastangomis. Rokeriai ir orkestrantai (simboliška, kad abu kolektyvai šiemet švenčia dvidešimtpenkmetį) susipažino per orkestro gastroles Ukrainos sostinėje Kijeve bei pafrontės miestuose. Ir šįkart už bilietus surinkti pinigai bei aukos – per 10 tūkstančių eurų – atiteks vaikų globos namams karo niokojamuose Ukrainos Rytuose. Interviu su Vakarčuku kolegos ukrainiečiai tikriausiai pavydėtų: publikos numylėtas dainininkas, buvęs parlamento deputatas, daugelio laikomas kandidatu į šalies prezidentus, – vienas populiariausių šios šalies žmonių.

Kaip pavyko koncertas? „Okean Elzy“ pasirodo arenose ir stadionuose gerbėjams, atmintinai mokantiems dainas, – pastarajame koncerte Ukrainos nepriklausomybės dienos proga Olimpiniame stadione jūsų klausėsi 100 tūkstančių žmonių. O čia – kamerinė erdvė, orkestras, salėje – politikai, verslininkai, labdaros organizacijų atstovai, kuriuos dar reikėjo išjudinti.

Dabar koncertuojame nedaug – pastarąjį kartą rugpjūtį Olimpiniame stadione. O pasirodymu su Šv. Kristoforo orkestru esu nepaprastai patenkintas, tai buvo taip ypatinga mums. Esame groję bažnyčioje, tiesa, labai seniai, pačioje karjeros pradžioje. Koncertavome su orkestru. Grojome Vilniuje tas pačias dainas. Bet tai nebuvo vienu kartu. Publika irgi buvo netipiška – manau, gera pusė iš jų nedaug girdėjo apie „Okean Elzy“, bet taip dar įdomiau!

Kalbamės kelios dienos iki Kalėdų. Šios šventės ypatingos Ukrainai – pirmosios, kurias jūsų Ortodoksų bažnyčia švenčia turėdama nepriklausomybę nuo Maskvos patriarchato – autokefaliją.

Lvove, Vakarų Ukrainoje, kur gimiau, Kalėdos visada buvo neatskiriama kultūros dalis, net sovietų laikais, kai bažnytinės šventės nebuvo skatinamos. Didžiojoje Ukrainos dalyje Kalėdos ateina pagal Grigaliaus kalendorių, sausį, bet vis dažniau žmonės švenčia ir katalikiškąsias Kalėdas gruodžio 25-ąją, kaip Vakarų pasaulis. Taigi – taip, aš jaučiu Kalėdų karštligę. Stebuklą, tvyrantį ore.

Autokefalija man, kaip tikinčiajam, nieko nekeičia. Bet kaip piliečiui reiškia be galo daug. Katalikiškos šalys turi vieną centrą – Romą. O Ortodoksų bažnyčia – Serbijos, Bulgarijos, Graikijos, Rumunijos, Gruzijos, Armėnijos ir kitų šalių – turi autokefaliją, nepriklausomus centrus. Ukrainai irgi be galo svarbu tokį turėti. Nors religija atskirta nuo valstybės ir tai teisinga, tai labai svarbus žingsnis stiprinant mūsų nepriklausomybę.

Per Kalėdas labiausiai mėgstu papuoštus miestus. Neseniai buvau Notingame – ten universitete studijuoja mūsų duktė, Londone, dabar – Vilniuje. Čia per Kalėdas anksčiau nesu lankęsis, nors prieš kelerius metus grojome. Šviesos padeda jaustis geriau ir išgyventi žiemą. Galiu prisipažinti, jos nemėgstu. Labiausiai patinka pavasaris – aš gimęs gegužę. Žydėjimo metas toks optimistinis.

Gal keistas klausimas, bet kas yra Elza iš grupės pavadinimo?

Išties mūsų Elzos nėra, tai išgalvotas vardas. Norėjome pavadinti grupę kokiu nors dideliu stipriu vardu, taip atsirado „okean“ – vandenynas. Visiems mintis patiko, bet vandenynas – toks nekonkretus, o ir pasaulyje daug taip pasivadinusių grupių. Taigi reikėjo šios sąvokos vyriškumą atskiesti kuo nors moterišku. Rinkomės iš viso sąrašo tarptautinių bei ukrainietiškų vardų ir nusprendėme, kad Elza melodingai skambės visomis kalbomis. Iki tol pakeitėme kelis pavadinimus, bet jau 25 metai yra „Okean Elzy“.

Koncertas Vilniuje – neplanuotas, grupės oficialaus tinklalapio skyrius „Turai“ kuris laikas tuščias. Ką „Okean Elzy“ ir jos lyderis veikia dabar?

Sunkus klausimas. Jaučiuosi labai pasiilgęs muzikos. Pastarąjį albumą „Bez mezh“ išleidome prieš dvejus metus, daugiau nei prieš metus baigėme turą. Visas tas laikas buvo skirtas visuomeninei veiklai. Svarbiausias mano tikslas – skatinti jaunąją Ukrainos kartą prisiimti atsakomybę ir keisti šalį. Bet, kaip sakiau, labai ilgiuosi muzikos ir noriu kuo greičiau prie jos grįžti.

Ar jūsų katinas Seva tebėra pirmasis jūsų dainų klausytojas, išdidžiai paliekantis kambarį, jei muzika nepatinka?

Taip, ir ne vienintelis. Be Sevos, dar turime Jasią. Seva – jau brandaus amžiaus katinas, per dešimt metų, Jasia – penkerių. Ji turi bėdų dėl sveikatos, bet tikiuosi, kad išsikapstys. Jasia negali ėsti tikros mėsos – prasideda alergija ir baisiai pavydi Sevai tokios galimybės.

Ne kartą sakėte, kad neketinate dalyvauti prezidento rinkimuose, o politiką ir lyderystę Stanfordo universitete studijavote „sau pačiam“. Bet žmonės tiki, kuo nori tikėti.

Ukrainos ir turbūt ne tik jos politikų bėda – paprastų sprendimų troškimas. O aš esu šventai įsitikinęs, kad tokių tiesiog nėra. Žmonės nori, kad kas nors ateitų, taptų prezidentu, pakeistų šalį ir viską. Taip nebūna, ypač turint galvoje tokią sudėtingą ir politiškai nebrandžią šalį kaip Ukraina. Mūsų užduotis – nušluoti seną politinę sistemą ir sukurti naują. Reikia naujų taisyklių, naujos politinės moralės. Tik tada galimi tikri pokyčiai. Dalyvauti rinkimuose – viena iš tokių pokyčių galimybių, bet nemanau, kad pats šis veiksmas gali išgelbėti. Atsakau nuoširdžiai: esu pasirengęs padaryti viską, kad pakeisčiau savo šalį, suprantu, jog reikia pakeisti sistemą, kad į valdžią ateitų nauji žmonės.

Bet jūsų pareiškimas apie politinių ambicijų nebuvimą skamba... kaip tikra politinė programa.

Norint pasiekti tai, kas ten išdėstyta, reikia turėti komandą. Ne patarėjus, ne 10–20 žmonių, padėsiančių rengti kampaniją, sudarančių artimiausią paramos grupę. Kur kas svarbiau didžiulis bendraminčių būrys, tikintis vertybėmis, kurioms atstovauji. Tai tūkstančiai žmonių. Juos rasti, suvienyti, įkvėpti – kur kas svarbiau, nei tiesiog laimėti rinkimus. Abejoju, ar vien mano dalyvavimas rinkimuose gali tai padaryti. Man daug kartų sakė, kad kandidatuodamas galiu įkvėpti žmones. Ir taip, ir ne. Viskas labai sudėtinga. Tai ilgas žaidimas, prasidėjęs ne vakar, o prieš 27 metus, kai atgavome nepriklausomybę. Bet Ukrainos dar laukia ilgas kelias.

Kuo ypatinga Ukrainos vėliava, kuria apsigaubėte scenoje? Kas ant jos parašyta?

Dainą „Stina“ („Siena“) parašiau prieš karą, nors joje dainuojama apie karą ir sieną, kurią turime sugriauti. Kaip Reaganas ragino sugriauti Berlyno sieną. Tradiciškai ją atlikdamas išskleidžiu Ukrainos vėliavą. O ta, man įteikta vakar, – iš kariaujančių teritorijų, kuriose kaunasi Ukrainos kariai. Užrašai – kareivių tekstai, linkėjimai, žodžiai ir vardai.

Jūs beveik niekada (išties niekada) nekalbate apie šeimą, nors esate vedęs labai gražią moterį. Lialia Foniariova, fotografė, stilistė, „Okean Elzy“ meno vadovė, kurianti grupei kostiumus...

Cha, juk paminėjau dukrą, ji dabar apžiūrinėja jūsų prezidentūrą ir ką tik parašė man žinutę. Neketinu daug kalbėti apie šeimą. Man patinka mintis, kad turi būti kai kas intymaus, asmeninio, ko kiti neturi žinoti. Mano kaip viešo žmogaus pareiga – kalbėti apie muziką, politines pažiūras, požiūrį. Šeima į šį sąrašą neįeina. Pasakysiu tik viena: ji – labai palaikantis, labai artimas žmogus, kuriuo visada galiu kliautis. Esu jai už tai dėkingas. O visa kita – kaip visose šeimose. Būna visko, bet tai tik tarp mūsų abiejų.

Bet jūs kartu jau dvidešimt penkeri metai...

Kaip sakoma, inshallah – tegu taip ir bus.

2005 metais jūs paaukojote milijoną Ukrainos grivinų, laimėtų šou „Kas nori būti milijonieriumi?“, vaikų namams. Lėšos iš pastarojo koncerto su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir aukos irgi bus panaudotos šiam tikslui. Tai tie patys vaikų namai?

Tada tai buvo dideli pinigai, apie 250 tūkstančių JAV dolerių. Didžioji jų dalis buvo skirta vaikų namų Makijivkoje remontui. Tai Donecko sritis, dabar, kaip žinote, okupuota prorusiškųjų separatistų ir nebevaldoma Ukrainos. Tai buvo specialieji vaikų namai, skirti mažyliams, užsikrėtusiems žmogaus imunodeficito virusu. Deja, šiandien nežinome, koks jų likimas. O kam atiteks gruodžio 20-osios koncerte surinktos lėšos, nuspręs mūsų partneriai lietuviai. Vienintelis noras – kad jie atitektų nukentėjusiems nuo karo Rytuose. Taip būtų užgydyta nors viena žaizda.

Ar skaitote komentarus, straipsnius apie save internete?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad neskaitau. Bet pastebėjau, kad kuo daugiau jų skaitai, tuo labiau tai įtraukia ir šiai beprasmei informacijai aukoji per daug laiko. Todėl stengiuosi juos skaityti tik kai tikrai reikia. Turiu savo tviterio paskyrą, dabar, artėjant Ukrainos prezidento rinkimams ir pasklidus gandams, kad kandidatuosiu, tenka prisėsti prie interneto ilgiau. Juokinga ar greičiau ironiška: jei skaitai ilgiau nei dešimt minučių, pastebi, kad tave už tą patį gali apšaukti ir Putino agentu, ir antirusišku ukrainiečių nacionalistu. Jei ant manęs niršta ir vieni, ir kiti, vadinasi, elgiuosi teisingai.

O kaip paparacai? Jūs – viena populiariausių Ukrainos žvaigždžių, ar galite paprastai išeiti į Kijevo gatves?

Prieš kelias dienas pastačiau automobilį per arti pėsčiųjų perėjos. Kažkas pastebėjo, nufotografavo, kilo skandalas feisbuke. Pasijutau kaltas, susigėdau, pats nuėjau į policijos poskyrį ir pasisiūliau susimokėti baudą. Pareigūnai nustebo: paprastai vairuotojai taip nesielgia, kol oficialiai neskiriama baudos. Pats pateikiau jiems įrodymų, pats susimokėjau. Manau, gerai, kad visuomenė pastebi tokius dalykus ir tiki, kad Vakarčukas – toks pats jos narys, kaip visi kiti. Ir turi būti nubaustas už nederamus poelgius. Štai toks šlovės pranašumų ir trūkumų pavyzdys. Tai kaina, kurią moki už tai, kad turi teisę žmonėms pasakyti kai kuriuos dalykus.