„Karui prasidėjus daug verkiau. Ne tiek iš baimės, kiek dėl suvokimo, kad pasaulis ir Ukraina jau nebus tokie, kokie buvo anksčiau. Jaučiau pareigą įamžinti tai, kas vyksta, todėl čiupau savo kamerą“, – prisimena tarptautiniuose festivaliuose įvertintos dokumentinės juostos apie karo talžomos Ukrainos kasdienybę „Rusenančios žemės giesmės“ režisierė Olha ZHURBA (37).
Olha, jei pasakysiu, kad esi labai stipri ir drąsi asmenybė...
Net neturiu, ką į tai atsakyti (juokiasi). Niekada savęs nelaikiau stipria. Gal turėčiau pradėti nuo to, kodėl kūriau šį filmą. Kai prasidėjo karas, užduodavau sau daug klausimų: apie savo jausmus, emocijas, baimes. Galų gale paklausiau savęs, ar noriu išvykti iš šalies. Labai greitai supratau, kad noriu likti, nors aplink vyksta siaubingi istoriniai dalykai. Suvokiau, kad likti ir viską fiksuoti yra mano kaip kino kūrėjos pareiga.
Taip pat supratau, kad kiekviena karo diena veda ten, iš kur kelio atgal jau nebus, turime pamiršti taikų gyvenimą, net jeigu karas baigsis. Kiekviena karo diena – tai nauja didelė mūsų tautos žaizda. Karo pradžia man atrodė labai apokaliptiška, norėjau, kad tai būtų užfiksuota, kad taptų istorijos šaltiniu ateities kartoms. Tai buvo pirmasis impulsas, suteikęs drąsos imti kamerą į rankas. Pirmuosius tris mėnesius nežinojome, ar išgyvensime, galvoje tik ir sukosi mintys, ar būsime okupuoti.