„Kartais žiūriu prieškarines nuotraukas: baltoji vakarienė, gimtadienis Zanzibare, dar viena fotosesija žurnalo viršeliui... Galvoju, kokie vaikiški žaidimai mums tada rūpėjo. Prasidėjus karui iš sykio subrendome. Supratome, kad taip, kaip buvo tuomet, niekada nebebus, nes nebeliko naivumo“, – ramiai sako Charkive ir Ukrainoje žinoma verslininkė, visuomenininkė, o dabar – savanorė Olga ZMIJIVSKA (47).
Karas tęsiasi jau dešimtą mėnesį. Kaip laikotės šiandien?
Dabar – naujas etapas: be šviesos, vandens, interneto ryšio... Elektra įjungiama tik dviem trims valandoms, ir tai dažniausiai – tik naktį. Tačiau ir mano, ir daugumos charkiviečių nuotaika – kovinė. Žinoma, neramina atėjusi žiema. Kol kas tik vienas laipsnis šalčio, kažkaip šildomės, šiltai rengiamės. Kai įjungia elektrą – įsijungiame šildytuvus. Kai namuose šalta, einame pas tuos draugus, kurių namuose elektra yra. Kai ji atsiranda, reikia spėti įkrauti telefonus, daug kam paskambinti. Tada visi gamina maistą, skalbia, tvarkosi. Tarkim, mano kompanijos buhalterija dirba nuo pusės dviejų nakties iki penkių ryto, nes tuo metu yra elektra. Dabar gyvename kiek kitaip...
Prasidėjus karui gal pusė Charkivo gyventojų buvo išvažiavę. Labai daug jų grįžo, bet ką čia veikti – juk viskas uždaryta: dirba kokios trys parduotuvės ir kavinė. Tačiau vis tiek visi kažkur važiuoja, stovi kamščiuose. Ir manęs draugai klausia patarimo, ar važiuoti namo. Sakau, grįžkite, bet turite sugalvoti, ką čia veiksite.
Na, o mes toliau padedame žmonėms: ieškome šiltų drabužių, maisto, generatorių. Aš toliau palaikau ryšius su įvairių šalių „Rotary“ klubais – prašau jų pagalbos. Per karą buvau bent porą kartų ir Lietuvoje: važiavau čia ir padėkoti už palaikymą, pagalbą, ir rinkti lėšų atidaromam karių reabilitacijos centrui. Jam lietuviai paaukojo dvidešimt tūkstančių eurų. Labai norėjau į Vilnių atvažiuoti prieš Kalėdas, surengti ukrainietiškų melodijų koncertą – aš juk groju pianinu! Tačiau neturėjau galimybių pasiruošti...