„Pagalbos naminiams gyvūnams poreikis Ukrainoje – vis dar milžiniškas. Ypač tuose regionuose, kuriuos nusiaubė rusai“, – žino nuo pirmų karo dienų augintiniams pašaro ieškantis ir vežantis žurnalistas, Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ komunikacijos vadovas Renaldas GABARTAS (52).
Nuo karo pradžios rūpinatės, kad gyvūnai ten nebadautų. Kaip viskas prasidėjo?
Kai Rusija užpuolė Ukrainą, negalėjau nieko nedaryti. Kolegų ir draugų Kyjive klausiau, kuo galiu padėti. Pirmas iš ten atkeliavęs retorinis klausimas buvo, gal žinau, kur gauti neperšaunamų liemenių. Nėriau gūglinti, žvalgytis per pažįstamus Šaulių sąjungos vyrus, bet greitai susigriebiau nieko apie tuos dalykus nesuprantąs.
Antras prašymas: padėti įsigyti visureigių, pikapų, furgonų – bet ko, kas padėtų spręsti logistikos problemas. Čia jaučiausi gerokai stipresnis: didesnę žurnalistinės karjeros dalį rašiau automobilių temomis, nuo pat Lietuvos žurnalistų autoklubo įkūrimo, jau dvidešimt aštuonerius metus, dalyvauju jo veikloje.
Todėl drauge su autoklubo bičiuliais kibome į paieškas. Pirmosiomis orkų invazijos savaitėmis empatijos buvo kalnai, Ukrainos gynėjams skirtos technikos konvojai susiformuodavo greičiau, nei pavykdavo jų bagažines pripildyti humanitarinės pagalbos.