Umberto Eco mintys: apie gyvenimą ir mirtį, meilę ir knygas
Pirmieji šių metų mėnesiai atėmė nemažai kultūros pasaulio grandų – netekome ir vieno intelektualiausių šiuolaikinių rašytojų, kuriuo vardas daugeliui asocijuojasi su romanais „Rožės vardas“ ir „Fuko švytuoklė“ – Umberto Eco. Būtent jis visame pasaulyje sukėlė susidomėjimą viduramžiais ir įdiegė mintį, kad praeitis yra daug arčiau, nei mums gali atrodyti.
1. „Man patinka televizija ir manau, kad pasaulyje nėra nė vieno rimto humanitaro, kuriam nepatiktų žiūrėti televizoriaus. Galbūt tik aš esu vienintelis, kuris nebijo to prisipažinti.“
2. „Jei neturiu ką pasakyti, aš nerašau.“
3. „Svetima kvailybė niekada nesumažins tavosios.“
4. „Vienintelis dalykas, apie kurį verta galvoti, ir tai supratau savo gyvenimo kelio gale, yra mirtis.“
5. „Kokį personažą besugalvotum, jis šiaip ar taip bus susijęs su tavo patirtimi ir tavo atmintimi.“
6. „Mokėjimas meluoti – vienas iš nedaugelio dalykų, kuris skiria žmogų nuo gyvūno.“
7. „Priklausau prarastajai kartai ir jaučiu komfortą tokių pat prarastųjų vienišių kompanijoje.“
8. „Kas yra meilė? Visame pasaulyje nei žmogus, nei velnias, nei kokia kita būtybė man nekelia tiek įtarimų, kiek meilė, nes ji prasiskverbia į sielą giliau, nei kiti jausmai. Niekas pasaulyje taip nejaudina, taip nesukausto širdies, kaip meilė.“
9. „Visada geriau, jei tas, kuris kelia tau baimę, bijo tavęs dar labiau, nei tu jo.“
10. „Man, prisipažinsiu, besibraunant pro miško tankmę, norėtųsi sutikti vienaragį. Kitaip – koks gi malonumas brautis per tankų mišką?“
11. „Kai trūksta laiko, blogiausia, kas gali atsitikti – tai prarasti ramybę. Mes turime elgtis taip, lyg turėtume amžinybę.“
12. „Nėra nieko geriau, nei įsivaizduoti kitus pasaulius, kad užmirštum, koks skausmingas tas, kuriame gyvename. Bent taip galvojau anuomet. Tada dar nesupratau, kad įsivaizduodami kitus pasaulius keičiame šį.“
13. „Kad skaitytojas suprastų jo tiesą, autorius privalo mirti.“
14. „Tik menki žmonės mums nekelia jokios nuostabos.“
15. „Visur ieškojau ramybės ir radau ją tik vienoje vietoje – kampe, su knyga.“
Knygos rašomos ne tam, kad jomis tikėtume, o tam, kad jas apmąstytume.
16. „Knygos rašomos ne tam, kad jomis tikėtume, o tam, kad jas apmąstytume. Skaitydamas knygą, kiekvienas turi stengtis suprasti ne tai, kas joje pasakojama, o kas ja norėta pasakyti.“
17. „Manau, biblioteką nebūtinai turėtų sudaryti knygos, kurias skaitėme ar kada nors perskaitysime. Tai gali būti knygos, kurias mes galime perskaityti. Arba galėtume perskaityti. Net jeigu jų niekada neatsiversime.“
18. „Žmogui, kuris pirmą kartą pas mane užsukęs pamato įspūdingą mano biblioteką ir nesugalvoja nieko geriau kaip paklausti: „Ir jūs visa tai perskaitėte?“, turiu paruošęs kelis atsakymų variantus. Vienas iš mano draugų dažnai tokiais atvejais mesteli: „Ir dar žymiai daugiau!“. O aš dažniausiai atsakau taip: „Ne. Tai tik knygos, kurias ruošiuosi perskaityti kitą savaitę. O tos, kurias jau perskaičiau, saugomos universitete.“ Arba: „Ne, neskaičiau nė vienos knygos. Kitu atveju kodėl laikyčiau jas namie?“.
19. „Būti išsilavinusiam dar nereiškia būti protingam. Ne. Bet šiandieniniame pasaulyje visi stengiasi būti išgirsti ir kai kuriais atvejais neišvengiamai pademonstruoja savo kvailumą. Todėl galima teigti, kad anksčiau kvailumas savęs neafišuodavo, o dabartyje jis triumfuoja.“