UNICEF misijoje Siera Leonėje dalyvaujantis Jevgenijus Šuklinas: „Jei mes galime nors truputį jiems padėti, mes privalome tai padaryti!“

Renatos Šakalytės dienoraštis. Antroji diena.

Ankstus rytas. Greiti pusryčiai ir ilga kelionė į tikslą – mažutį kaimelį džiunglių glūdumoje. Dairausi pro automobilio langą ir matau daugybę vaikų, skubančių į mokyklas. Taip smagu į juos žiūrėti – pasitempę, mergaičių baltos kojinaitės šviečia iš toli, berniukų marškinukai gražiai išlyginti. Mokyklų nemažai ir kiekviena jų turi savo uniformas – vienos žalios, kitos raudonos, trečios mėlynos. O kai eina būrys vaikų iš kelių skirtingų mokyklų, atrodo, kad vyksta kokia nors šventė – viena už kitą ryškesnė apranga traukia akį, o akinančio baltumo šypsenos glosto širdį. Tie vaikai atrodo laimingi. Bent jau kol eina į mokyklą.

Kitas nuostabus dalykas – visi labai draugiški, mandagūs. Važiuojant pro įvairius kaimelius – ir vaikai, ir suaugusieji nuolat mojuoja, sveikinasi, iškėlę nykščius laiko į viršų. Jautiesi priimtas, laukiamas.

O džiunglių kaimelyje mus pasitiko visa vietos bendruomenė, būrys vaikų – mažiukų, paauglių, moterų ir vyrų. Garsūs šūksniai, plojimai, dainos, net šokiai – visa tai svečiams, visa tai mums. Šokau kartu ir stebėjausi, kokie jie iš tikrųjų laisvi – jokių kompleksų, jokio susireikšminimo. Vaikai išpūstais pilvukais, plonom rankytėm ir kojytėm, akivaizdžiai negaunantys pilnaverčio maisto man kelia liūdesį, bet jie patys dėl to nesuka galvų – spardo beveik pustuštį futbolo kamuoliuką, lanką suka. Gyvenimas čia teka sava vaga. Ir ji tikrai ypatinga.

Evaldo Petrausko dienoraštis. Antroji diena.

Šiandien mano rytas prasidėjo anksti. Kėlėmės 7 val. 30 min. ir ėjome pusryčiauti, paskui vykome i UNICEF Siera Leonės biurą, kur mus supažindino su visa gyventojų aplinka, gyvenimu. Po susitikimo vykome i kaimą pažiūrėti, kaip gyvena vietiniai.

Beveik visą kelionę, kuri užtruko daugiau nei 2 valandas, pramiegojau, o prabudęs ir atvykęs į tą kaimelį pamačiau ne itin malonų širdžiai vaizdą. Mus prie vietinių sveikatos centro sutiko visas kaimas, kuriame gyvena labai daug vaikų, suaugusiųjų mažai. Buvo labai keista, kad merginos, kurioms po 14 metų, pačios turi jau nemažus vaikus. Jų gyvenimo sąlygos – labai blogos. Gyvenama namuose be elektros, aplink jokios civilizacijos, net nėra ryšio su miestu. Aš tokio tikrai nemačiau, o aplink visą kaimą – grynos džiunglės.

Sutikau vieną vaiką, kurio mama mirė prieš 4 mėnesius. Iki tol jis gyveno gerai, o dabar – miršta su kiekviena diena, jam būtina pagalba bei maistas. Jos šiam vaikui kaimo žmonės suteikti nelabai gali, o ir jo mamos nebėra.

Visi kiti vaikai perkarę su išpūstais pilvais, vienas kitas toks judresnis bei stambesnis. Buvo kraupu išvysti kaip jie miega, kaip gyvena. Baisu...labai baisu buvo matyti. Nelinkiu niekam tokio gyvenimo. Gyvenimas čia tikrai baisus, o sąlygų, kaip tą gyvenimą pagerinti – nėra.

Jevgenijaus Šuklino dienoraštis. Antroji diena.

Nors jau esame viešbutyje, pavakarieniavom ir viskas atrodo gerai, bet iki šiol esu šoko būsenoje. Iš tikrųjų, po šios dienos kitaip pradėjau galvoti apie gyvenimą...

Mūsų diena prasidėjo taip – atsikėlėme anksti ryte, pusryčiai, po to valandą važiavome iki UNICEF biuri Fritauno centre. Jau pro automobilio langus pamatėme, kokiomis sąlygomis gyvena žmonės Afrikoje. Ir čia dar sostinė... Su Evaldu susimąstėm, o kaip tada kaimuose gyvena žmonės?

UNICEF biure mums parodė prezentaciją apie Siera Leone regioną. Kaip čia žmonės gyvena ir kokias problemas patiria. Išgąsdino skaičiai... Per dieną čia miršta apie 113 vaikų. Jie miršta nuo bado... Dėl to, kad neturi ko pavalgyti. Dėl to, kad neturi švaraus vandens! Tiktai 50 procentų žmonių turi priėjimą prie geriamo vandens. Kiti geria netinkamą vandenį ir kiekvieną dieną rizikuoja susirgti! O vaistų ir skiepų nuo tokių ligų, kaip maliarija ir cholera – jie tiesiog neturi!

13 valandą išvažiavome į kaimą. Važiavome 2 valandas. Pakeliui pasakė, kad kai atvažiuosime, eisime iš pradžių į mokyklą, o vėliau – į ligoninę. Kai atvažiavom, pamatėme labai daug vaikų. Sustojome prie kažkokio pastato... Kai įėjau į vidų – pagalvojau, kad gal mokykla čia taip baisiai atrodo, o pasirodo, kad čia – ligoninė...

Kai įėjau į kambarį, kur gimdo vaikus, pasidarė blogai. Sąlygos antisanitarinės! Nėra nei vandens, nei elektros! Parodė, kur laiko vaistus – paprasta spinta. Spintoje keletas dėžučių su vaistais, o kambariuke – gal 40 laipsnių karščio!

Nuėjau apžiūrėti, kaip gyvena žmonės savo namuose. Šeima – vyras ir žmona bei 5 vaikai – gyvena kambaryje, kuris 3 kvadratinių metrų dydžio... Kambaryje viena lova, ant kurios jie visi kartu miega! Bet kai paklausiau – ar jūs laimingi? Jie visi kartu atsakė – taip! Labai! Tuo momentu net širdį suspaudė. Jie net nežino, kaip turėtų gyventi žmonės!

Vėliau pažaidėme su vaikais, pasivaikščiojome po kaimą. Po to atsisveikinome su kaimo gyventojais ir išvažiavome į viešbutį. Mums išvykstant jie stovėjo alkani ir su šypsena veide mojavo palydėdami mus. Aš irgi bandžiau nusišypsoti, bet iš tikrųjų norėjosi verkt. Jei mes galime nors truputį jiems padėti, mes privalome tai padaryti!

Siera Leonė, kaip ir Kambodža, buvo smarkiai nuniokota pilietinio karo, kuris prasidėjo 1991 m. ir tęsėsi net iki 2002–ųjų. Karo metu žuvo daugiau nei 50 tūkst. žmonių, šimtai tūkstančių gyventojų neteko savo namų. Iki dabar Siera Leonė yra viena skurdžiausių Afrikos ir pasaulio šalių, kur daugiau nei pusė šalies gyventojų išgyvena iš mažiau nei 1,25 dolerio per dieną. Per dieną Siera Leonėje miršta 113 vaikų, per metus – 40 tūkst. Mirštama nuo ligų, kurių galima išvengti, vandens stokos.

UNICEF misijos dalyviai Siera Leonėje viešės iki spalio 2 dienos. E. Petrausko, J. Šuklino ir R. Šakalytės mintys bei išgyvenimai bus užfiksuoti vaizdo medžiagoje ir perduoti Lietuvos gyventojams. Misijos finišas – spalio 12 d. paramos akcija „Už kiekvieną vaiką“, kuri bus transliuojama per TV3.