UNICEF misijos Siera Leonėje dalyvė Renata Šakalytė-Jakovleva: „O Dieve, kaip aš pratrūkau“

Renatos Šakalytės-Jakovlevos dienoraštis

Ketvirtadienis

Jausmų maišalynė. Štai kas vyksta mano galvoje, viduje ir sieloje... Tokia sukrečiančiai sunki diena buvo, kad net akimirką pamaniau, jog sapnuoju.

Ketverių metukų Yadin serga maliarija ir anemija. Maža to, jai stipri karštinė... Tokia mažutė, liesa, silpna, bejėgė mergytė, tačiau dieviškai graži: išraiškingos lūpos, didžiulės akys – lyg dvi kavos pupelės, deja, beveik be gyvybės. Ji atsimerkia retai – net tam neužtenka jėgų. Valgo nedaug, tiksliau, beveik nieko – sunku kramtyti, sunku ryti. Ji gyva vaistais, vandeniu ir keliais šauktais sriubos. Yadin net negali pati nulaikyti galvos, atsisėsti, o apie vaikščiojimą nėra nė kalbos. Laikoma už abiejų rankyčių, ji negali žengti nė žingsnelio – aš apglėbiu pirštais jos laibą kulkšnį, pakeliu pėdutę nuo žemės ir taip, po truputį, mes „nueiname“ keletą žingsniukų. Yadin tai kainavo begales jėgų.

Beprotiškai sunku matyti akyse tirpstantį vaiką – noriu padėti, noriu, kad mažylė jaustųsi geriau. Noriu, kad liktų gyva, noriu... Žinau, kad vienintelis dalykas, ką tikrai galiu – tai melstis už ją. O Dieve, kaip aš pratrūkau. Žliumbiau lyg išprotėjusi ir negalėjau sustoti. Man nusispjaut, kas ką pagalvos – jausmų tiek daug, kad atrodo sprogsiu. Taip skauda viduje, taip degina – tarsi plėšytų kas gabalais.

Pyktis, neviltis, užuojauta – emocijos sukasi lyg audros kamuolys. Velniškai norisi išdaužyti viską aplink. Kodėl gyvenimas toks suknistai sudėtingas ir neteisingas? Yadin guli varganoje ligoninės lovoje, šalia mama – išvargusiu veidu, nerimo pilnomis akimis. Ji nežino, ko tikėtis, ko laukti, ar jos gražuolė dukrytė išgyvens... Tai būtų jau trečias vaikas, kurio ši jauna moteris netenka. Du mirė taip pat dėl ligų – lengvai išvengiamų, tiesiog, nebuvo laiku pristatyti į ligoninę, nes tėvai neturėjo pinigų kelionei.

Yadin irgi atvežta labai prastos būklės – netekusi sąmonės, išsekusi. Laimė, gydytojams pavyko ją atgaivinti. Jie tikina, kad viskas bus gerai. Aš labai norėčiau tuo tikėti. Labai! Tokių kaip Yadin – ne dešimtys, ne šimtai, o tūkstančiai Siera Leonėje. Ir jie visi gali mirti, bet gali ir išgyventi.

Vaistai, būtini maliarijai gydyti, Yadin tėvams per brangūs. Dešimt buteliukų, kurių užtenka mažiausiai kelioms savaitėms, kainuoja apie 14 litų. Man tokie pinigai neatrodo milžiniški, tačiau Siera Leonės gyventojams – tai didžiulė suma. Mane nupurto pagalvojus, kad kai kurie gaili dviejų litų sergantiems kitų šalių vaikams, bet mielai juos leidžia loterijai... Nelaimingas bilietas suglamžomas, išmetamas į šiukšlių dėžę, o loterijos aukso puodas pasipildo dar dviem litais... Tuo metu, kažkur Siera Leonėje, tvankioje ligoninės palatoje, dar viena nelaimingos mergytės ar berniuko siela suglamžoma kartu su loterijos bilietu. Kiek tokių sielų mes jau išmetėme?... Kiek iškeitėme į blizgučius, saldžius niekučius ar alaus gurkšnį? Skaudžiausia, kad pamiršome, kokie mes esame geri. Mes paslėpėme savo jautrumą po kauke – kažkodėl tapo gėda rodyti jausmus. Vis dažniau galvojame, kad būti jautriam, ištiesti pagalbos ranką – silpnumo ženklas, atgyvena šiuolaikiniame pasaulyje. Ar tikrai mes tokie beviltiškai pikti, nepatiklūs, pavydūs ir godūs? Aš negaliu, nenoriu ir neketinu tuo tikėti. Kai žiūriu į Yadin, matau save ir kiekvieną iš jūsų. Kai žiūriu į save ar į jus, matau Yadin ir tūkstančius kitų vaikų – iš Siera Leonės, Kambodžos, Afganistano, Gruzijos, Lietuvos... Ir žinot, gera matyt taip, kaip matau aš. Tiesiog gera...

Penktadienis

Nuostabu!!! Aš tokia laiminga – Yadin būklė sparčiai gerėja. Vos prieš dieną ji sunkiai pati nulaikė galvytę, ištisai miegojo, beveik nejudėjo. O šiandien gražuolė Yadin valgė daugiau, buvo žymiai stipresnė. Mūsų nupirktus vaistus gydytoja jau naudoja. Taip pat nupirkom mažylei vitaminų, kurių ligoninėje labai trūksta. Ir visa tai kainavo 18 litų.

Kad jūs būtumėte matę Yadin mamos akis, kai sugrįžome aplankyti – jos spindėjo iš laimės, buvo kupinos vilties ir tikėjimo, kad dukrytė tikrai pasveiks. Aš neabejoju, kad tokio dėmesio savo mergaitei ji nebuvo sulaukusi iš jokio svetimo žmogaus... Yadin mama nuolatos šypsojosi, dėkojo ir spaudė man rankas... Mergaitės tėtis taip pat atrodė laimingas. Dieve, kaip gera matyti besidžiaugiančius tėvus, kaip gera žinoti, kad prisidėjai prie to... Stebuklas įvyko – Yadin liks gyva. Mums pavyko apsaugoti jos mamą nuo dar vieno vaiko netekties, nuo dar vieno didžiulio skausmo...

Mes apsilankėme Yadin kaime. Jis labai toli nuo miesto, kuriame ligoninė. Susipažinome su mergaitės močiute ir mažesne sesute. Jūs nepatikėsite, kiek džiaugsmo suteikėm tai moteriai, kai pasakėm, kad anūkėlė sveiksta!... O kai parodėme fotoaparate kelias nuotraukas, kuriose Yadin su tėčiu sėdi palatoje – močiutė ėmė bučiuoti fotoaparato ekranėlį... Bučiuoti!!! Ji taip ilgėjosi savo anūkės, kurios gal jau nebesitikėjo išvysti gyvos… Moteris nuolat dėkojo, glostė rankas ir prašė Dievo mus visus laiminti…

Mano akyse ašaros. Mano širdis dainuoja iš laimės. Mano sieloje – šventė, o šypsena nedingsta nuo veido. Norėčiau, kad šiems žmonėms daugiau niekada nereikėtų patirti tiek skausmo, nerimo valandų ar išgyventi vaiko netekties… Kad įvyktų stebuklas, pasirodo, reikia visai nedaug – supratingumo, žmogiškumo ir suvokimo, jog padėdamas kitam, aukodamas savo laiką, gerumą ar pinigus – gali išgelbėti gyvybę, gražinti džiaugsmą, suteikti viltį ir tikėjimą. Tikėjimą, kad ne visi žmonės yra akmenširdžiai.

Jei kyla abejonės – pabandykite patys sukurti stebuklą. Nebijokite padėti, neužsimerkite… Juk žinojimas, kad kažkam padėjai išgyventi – neapsakomai nuostabus. Patikėkit manim… Yadin snaudžia. Jos smulkūs petukai retkarčiais krūpteli. Ji tokia graži… Mano gražuolė Yadin.

Sekmadienis

Šiandien paskutinį kartą aplankėme mūsų gražuolę Jandi... Aš iki šiol ją vadinau Yadin, bet, pasirodo, mergaitės tikrasis vardas – Jandi. Vietos gyventojai angliškai kalba su labai stipriu akcentu, tad, ne visada pavyksta suprasti teisingai, ką jie sako...

Jandi tėvai beveik nekalba angliškai. Mes turėjom vertėją arba bendraudavom akimis, gestais. Kokios išraiškingos Jandi mamos akys!... Dukra tikrai jas paveldėjo. Kai tik atvykome į ligoninę prieš kelias dienas, šios buvo liūdnos, pilnos nerimo ir nežinomybės... Tačiau jau kitądien, Fatu akyse švietė viltis, tikėjimas, dėkingumas mums. Mes lankėme Jandi iki pat išvykimo iš Makeni miesto į sostinę. Mažylės sveikata tai pagerėdavo, tai vėl pablogėdavo, bet gydytoja mus ir tėvus patikino, kad Jandi tikrai pasveiks. Tiesiog... reikia laiko. Mažiausiai mėnesio, kad ji pradėtų labiau reaguoti į aplinkinius, galėtų atsisėsti, ištisai nemiegotų...

Taip pat be galo svarbi gydytojų ir seselių priežiūra. Laimė, Jandi gydytoja – šauni moteris – net iš Kubos atvyko padėti Siera Leonės vaikams... Aš išvažiuoju su viltimi ne tik dėl Jandi, bet ir dėl kitų vaikų. Palatoje mačiau visko – viena mergytė buvo tokia išsekusi – tik oda ir kaulai, tėvai akivaizdžiai neturi kuo jos maitinti... Dar keli vaikai, sergantys maliarija, plaučių uždegimu, viduriuojantys... Daugybė gyvenimų, daugybė likimų... Aš nežinau, ar jie visi pasveiks... Jei pavyks, nežinia, ar jie vėl greitai nepateks į ligoninę. Siera Leonėje viskas neįtikėtinai sudėtinga – žmonės turi begales prietarų, keistų tradicijų, kurios trukdo jiems suprasti net tokius elementarius dalykus, kaip kūdikių maitinimas krūtimi, rankų plovimas, saugūs lytiniai santykiai... Bet viskas po truputį. Niekas nevyksta greitai... Niekas.

Skaudu išsiskirti su Jandi. Ji vis dar silpna, bet jaučiasi geriau. Turim gydytojos telefono numerį, tad kaip mažylei sekasi sveikti – domėsimės ir toliau. Aš vis dar negaliu į ją atsižiūrėti – dieviškai gražus vaikutis.

Kai pasakėm mamai, kad jau išvykstam į Lietuvą ir tai paskutinė diena, kai atėjom aplankyti, Fatu ėmė verkti. Tyliai ir ramiai. Nė garso neišleido... Tik ašaros – didžiulės ir nuoširdžios – riedėjo jos pavargusiais skruostais... Jandi tėvas irgi nusiminė. Nuolat dėkojo už mūsų pagalbą, už mūsų meilę Jandi... Bet kaip galima jos nemylėti?... Jai labai pasisekė – jos tėvai nuostabūs. Neabejoju, kad jie kovos už savo mergaitę, darys viską, kad ji išsikapstytų ir daugiau nepatektų į tą pačią bėdą. Jandi eis mokyklą. Ji mokysis labai gerai. Ji taps gražia, protinga ir gera moterimi. Taip privalo būti... Pabučiuoju Jandi ir einu. Negaliu atsisukti – ašaros rieda upeliais... Rankos dreba, širdis daužos. Mano Jandi... viskas bus gerai, pamatysi. „Jei Dievas sako taip, kas gali pasakyti ne?“

Siera Leonė yra viena skurdžiausių Afrikos ir pasaulio šalių, kur daugiau nei pusė šalies gyventojų išgyvena iš mažiau nei 1,25 JAV dolerio per dieną. Per dieną Siera Leonėje miršta 113 vaikų, per metus – 40 tūkst. Mirštama nuo ligų, kurių galima išvengti, vandens stokos.

UNICEF misijos dalyviai Siera Leonėje viešės iki spalio 2 dienos. E. Petrausko, J. Šuklino ir R. Šakalytės mintys bei išgyvenimai – užfiksuoti vaizdo medžiagoje ir bus perduoti Lietuvos gyventojams. Misijos finišas – spalio 12 d. paramos akcija „Už kiekvieną vaiką“, kuri bus transliuojama per TV3.