Unikali galimybė Lietuvoje išgirsti Niujorko „Metropolitan“ ir Milano „La Scala“ žvaigždę tenorą A.Antonenko
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas maestro Gintaro Rinkevičiaus, šią vasarą publiką džiugina įspūdingomis simfoninės muzikos koncertų programomis. Liepos 2–3 d. klausytojų laukia dar du tikriems gurmanams skirti vakarai. Pažaislio muzikos festivalyje ir Vilniaus kongresų rūmuose skambės „Daina apie žemę“ – koncertas, apjungsiantis du išskirtinius kūrinius – Franzo Schuberto Mišias Nr. 2 ir Gustavo Mahlerio simfoniją-kantatą „Daina apie žemę“. Ryškiausios šio koncerto žvaigždės – pasaulinio lygio solistai mecosopranas Justina Gringytė ir Niujorko „Metropolitan“ bei Milano „La Scala“ teatrų žvaigždė Aleksandras Antonenko.
„Tai yra absoliučiai unikali galimybė Lietuvos publikai išgirsti tokio lygio solistą kaip A. Antonenko. Turime būti dėkingi aplinkybėms, kad dėl atsilaisvinusio grafiko solistas rado datas šią vasarą atvykti į Lietuvą ir kartu su J. Gringyte, Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru bei Kauno valstybiniu choru sudainuoti G.Mahlerio „Dainą apie žemę“, – sakė maestro G.Rinkevičius.
Abu vakarus koncertus pradės austrų kompozitoriaus F. Schuberto Mišios Nr. 2 G-dur. Mišios buvo sukurtos 1815 m. mažiau nei per savaitę, tačiau pirmą kartą atliktos tik 1846 m. – 18 metų po kompozitoriaus mirties. Liepos 2–3 d. F. Schuberto Mišias Nr. 2 G-dur atliks solistai sopranas Ieva Goleckytė, tenoras Juozas Janužas ir bosas Arminas Skirvainis, Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas) ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro G.Rinkevičiaus.
Antrojoje koncertų dalyje į sceną žengs šio vakaro žvaigždės – tenoras A. Antonenko ir mecosopranas J. Gringytė, kurie kartu su Kauno valstybiniu choru ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu G. Rinkevičiaus, atliks išskirtinį G. Mahlerio kūrinį „Daina apie žemę“. 1909 m. G. Mahleris laiške Bruno Walteriui išreiškė savo suglumimą: „Aš bandau tau paaiškinti ar aprašyti tai, ką sunku išreikšti žodžiais. Paprasčiausiai noriu pasakyti, kad patyriau stiprų sukrėtimą ir praradau dvasios ramybę, kurią jau buvau pasiekęs. Dabar stoviu vis-à-vis de rien (akistatoje su nebūtimi) ir gyvenimo pabaigoje pradedu vėl mokytis vaikščioti ir stovėti.“
Remiantis šiuo laišku, paskutinę G.Mahlerio simfonijų trilogiją – „Dainą apie žemę“, Devintąją ir nebaigtą Dešimtąją – galima apibūdinti kaip tris „mokymosi vaikščioti ir stovėti“ proceso pakopas. Tai tarsi mokymasis atrasti gyvenimo prasmę, stovint ant mirties slenksčio ir netikint nemirtingumu.
„Daina apie žemę“, parašyta 1907 m. vasarą, – pirmoji trilogijos pakopa. Joje netikėtai dera karti neišvengiamo užgesimo nuojauta su hedonistiniu žavėjimusi gamtos grožiu ir gyvenimo ekstaze, kuri dabar apsėsta trapumo ir nepastovumo suvokimo. Tai tarsi ateistinis requiem, be jokių afektacijos, pozos, melodramos požymių, dvelkiantis nedrumsčiama ramybe.
Kūrinyje panaudoti tekstai iš H. Bethe‘s eilėraščių rinktinės „Kiniškoji fleita“ – tai laisvi vokiečių poeto VIII–IX a. kinų poezijos vertimai. Kompozitorius buvo sužavėtas šia senąja poezija, kurioje derėjo panteistiniai himnai amžinai jaunai gamtai ir liūdnos atsisveikinimo su gyvenimu nuotaikos. Septynių miniatiūrų pagrindu G.Mahleris parašė šešių dalių kūrinį. Pagal senovinius, net egzotiškus tekstus kompozitorius sukūrė vieną išraiškingiausių pasaulio muzikos literatūros partitūrų.
„Dainoje apie žemę“ koncentruotai atsiskleidė G.Mahlerio genialumas. Niekur kitur taip puikiai neatsiveria dvilypė jo asmenybė, svyruojanti nuo ekstaziško malonumo iki liguistos nuojautos, būdingos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios menui.
Dainuoja Anna Netrebko ir Aleksandrs Antonenko: