Unikaliu balsu 12-os išgarsėjęs Ilja Aksionovas – apie naują gyvenimą užsienyje ir kodėl paliko Lietuvą

Portalui Žmonės.lt I.Aksionovas sutiko papasakoti apie praeityje paliktą pop muzikos sceną, teelviziją ir ambicingus karjeros planus.

Ilja, prieš kelerius metus į Vokietiją išvykote studijuoti klasikinio dainavimo. Kaip jums sekasi šioje šalyje?

Gerai, Vokietijoje jau esu penktus metus, vasarą čia baigsiu studijas. Beje, ne daug kas žino, kad neseniai persikėliau gyventi į Angliją, kur bandysiu užmegzti kontaktus, rengti pasirodymus. Tiesa, kol kas savo naujuose namuose praleidžiu mažai laiko – buvau tik praėjusių metų rugsėjį (juokiasi). Bet jau pratinuosi prie minties, kad bent jau kurį laiką namai bus ten. Tik kol kas reikia pabaigti studijas.

O kodėl studijuoti klasikinį dainavimą nusprendėte būtent Vokietijoje, o ne Lietuvoje ar Didžiojoje Britanijoje?

Kai dar gyvenau Lietuvoje, turėjau galimybę mokytis iš vieno vokiečių mokytojo, kuris mane inspiravo. Mane tos pamokos taip sužavėjo, kad nusprendžiau vykti į Vokietiją, kad tik turėčiau galimybę iš jo mokytis ir toliau. Tikriausiai jeigu tas mokytojas būtų buvęs lietuvis, nebūčiau išvykęs, bet iš kitos pusės – jei jis būtų afrikietis, dėl mokymosi galimybės galėjau išvykti ir į Pietų Afriką (juokiasi).

Iš tiesų, džiaugiuosi, kad atvykau į Vokietiją. Manau, kad mokydamasis čia sulaukiau daugiau galimybių išbandyti save scenoje su orkestru. Kiek žinau, jei būčiau mokęsis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tiek galimybių nebūčiau turėjęs – dažniausiai studentai rengia tik baigiamąjį darbą, o ir galimybės rengti pastatymus su orkestru beveik nėra. Vokietijoje tokių galimybių daug.

Kai išvykote iš Lietuvos, buvo kalbama, kad emigruoti nusprendėte dėl didesnio uždarbio. Ar Lietuvoje jums, kaip pop muzikos atlikėjui, buvo sunku išgyventi?

Nors yra dainininkų, kurie gali puikiai pragyventi iš dainavimo ir Lietuvoje, aš tuomet, būdamas studentas ir dainuodamas populiariąją muziką, to padaryti negalėjau, man reikėjo tėvų pagalbos. 

Man atrodo, kad to priežastis yra paprasta – Vokietijoje žmonės mieliau eina į koncertus, legaliai perka muziką, tad atlikėjai yra geriau apmokami, jiems čia gyventi lengviau. Štai, net mano tėtis, gyvendamas Lietuvoje, kartais pamąsto, už ką čia reikia tiek mokėti dainininkui, juk papramogavo ant scenos ir tiek. Tuomet aš jam primenu, kad aš esu dainininkas ir koks sunkus šis darbas (šypsosi).

Šiuo metu jus galima pristatyti kaip klasikinės muzikos atstovą. O ar nesiilgite pop muzikos scenos?

Ne. Man artimesnė klasikinė muzika, poezija, literatūra. Iš tiesų, populiariosios muzikos pasaulis man niekuomet nebuvo artimas, todėl nuo jo ir nutolau. Klasikinėje muzikoje aš atrandu daugiau kūrinių, kuriuos noriu dainuoti, jie man iššaukia jausmus… Nenorėjau ir nenoriu būti tas pop muzikos atlikėjas, perdainuojantis kitų kūrėjų dainas, su kuriomis nesusitapatina. Turėjau kitokį norą, tad klasikinė muzika mane tiesiog pavergė.

O kaip televizija? Ar pasvarstote apie idėją sugrįžti į televizijos šou ir populiarinti klasikinę muziką tokiu būdu? Juk laidoje „2 minutės šlovės“ jūs išgarsėjote…

Tokių minčių neturiu, nes televizijos projektų formatas man nėra prie širdies. Aš tiesiog mėgaujuosi tuo, ką darau dabar (šypsosi). Man patinka eiti į sceną ir koncertuoti, nes tai yra apie muziką, apie meną, kultūrą, apie tai, kas man artima. O televizija – tik šou, tik pramoga. Nenorėčiau į tai sugrįžti. Man tai nėra artima ir įdomu. Tuo labiau, kad klasikinę muziką noriu atlikti scenoje, nedaryti iš to šou.

Mokytis į Vokietiją išvykote vienas. Ar nebuvo sunku prisitaikyti svetimoje šalyje?

Nebuvo lengva, bet tai įveikiama. Galbūt man padėjo ankstesnės patirtys, nes būdamas vos 13 metų vienas išvykau gyventi į Vilnių. Prisipažįstu, tuomet šis miestas man buvo kaip visai kitas pasaulis, o ir kalba man buvo kita. Lietuviškai iki tol nešnekėjau, nors mokiausi šią kalbą mokykloje…

Vykdamas į Vokietiją jaučiausi panašiai, buvo baisu, bet jau žinojau, ko tikėtis, kokie jausmai užplūs. Baisu ir dabar, kai teks persikelti gyventi į Angliją. Bet ir tai perkopsiu. Visi pokyčiai yra įveikiami.

Gyvenate užsienyje. Ar nesiilgite šeimos ir bičiulių iš Lietuvos?

Be abejo, pasiilgstu, tačiau gyvenimo tempas toks greitas, kad neturiu kada liūdėti. 

Ar dažnai pavyksta grįžti į Lietuvą? 

Pernai į Lietuvą pavyko sugrįžti dažniau nei iki tol – per metus čia pavyko apsilankyti tris kartus. Vasarį ir vėl planuoju būti Lietuvoje. Studijoms einant į pabaigą, nereikia tiek daug laiko praleisti mokykloje, tad, nors ir turiu projektų, darbų, galiu leisti sau sugrįžti namo.

Gruodį Lietuvoje surengėte koncertą. Kaip jautėtės sugrįžęs į lietuvišką sceną? 

Oi, puikiai! Labai smagu sugrįžti ir surengti pasirodymą tokį, koks man yra prie širdies. Nors ir esu savikritiškas, atrodo, kad viskas pavyko labai gerai. Tuo labiau, kad tas koncertas man buvo ypatingas – sugebėjau visus tekstus savo šeimai išversti į rusų kalbą, kad jie galėtų viską suprasti (šypsosi). Tikrai buvo labai gera.

Jūsų šeima tikriausiai taip pat nebuvo įpratusi matyti jus klasikinės muzikos atstovo vaidmenyje. Kaip jie reagavo į jūsų pasirodymą?

Jie reagavo santūriai. Tikrai nešokinėjo ir nesakė: „O, wow“. Bet pasakė, kad buvo labai gražu. Man to užteko (šypsosi).

Ar dar žadate surengti koncertų Lietuvoje?

Taip. Turiu idėją koncertui, kurį norėčiau pristatyti būtent Lietuvoje. Tačiau viskas dar tėra svajonių pasaulyje. Tikiuosi, pavyks suorganizuoti.

Šiuo metu rengiate koncertus ir Vokietijoje. Kokiose vietose jau teko pasirodyti?

Kartais dainuoju bažnyčiose mišių metu, dalyvauju mokyklos organizuojamuose koncertuose. Nors savo autorinių pasirodymų kol kas neturėjau, teko dainuoti su kitu baritonu. Per visą vasarą sudainavau net aštuoniolikoje spektaklių, kai kurie iš jų vyko Frankfurte (šypsosi).

Tiesa, dažnai pasirodau ir konkursuose. Štai lapkričio mėnesį, sudalyvavęs viename konkurse, laimėjau galimybę vykti į Olandiją. Ten pasirodysime kovo mėnesį (šypsosi). Stengiuosi naudotis visomis galimybėmis. Tikiuosi, kad ir Anglijoje man atsivers naujų, praturtinančių patirčių.

Ar pasvajojate apie pasaulinę karjerą?

Nesu nei tas, kuris mėgsta kapstytis praeityje, nei tas, kuris nuolat kurpia ateities planus ir svajones. Be abejo, norėčiau pasirodyti didžiausiuose pasaulio teatruose, pajausti, ką tai reiškia. Bet man svarbiausia yra dainuoti. Aš esu laimingas, kai galiu pasirodyti, kai galiu džiuginti žmones. Šiuo metu mano ambicijos yra tik tokios – noriu ir toliau eiti klasikinės muzikos keliu.

O ar norėtumėte į Lietuvą sugrįžti visam laikui?

Neturiu tokių planų. Galbūt neapibrėžtam laikui sugrįžti norėčiau, bet visam – ne. Nors ateitis yra nenuspėjama, pažiūrėkime, ką ji atneš (šypsosi).

Fotogalerija: