Unikalus elektroninės muzikos projektas „Girių Dvasios“: vieni pagal jo muziką šoka, kiti su ja užmiega
Už paslaptingo pseudonimo „Girių Dvasios“ stovintis Evaldas Azbukauskas muziką kuria nuo pat paauglystės, o išleistų albumų skaičių jau pats sunkiai atsimena. Tiesa, jis jų ir skaičiuoti nemėgsta, lygiai taip pat kaip ir žvalgytis į praeitį – jo variklis yra nuolat kuriami nauji projektai ir ėjimas pasitikti ateities.
Šią vasarą elektroninės muzikos festivalyje „Revolution Festival 2017“ pasirodysiantis unikalus elektroninės muzikos projektas įkvėptas Lietuvos gamtos, miškų ir senovės baltų kultūros, persipinančios su modernia dub, techno stiliaus muzika pradėtas prieš aštuonerius metus. „Girių Dvasių“ pasirodymas psytrance scenoje festivalio lankytojus panardins muzikos gelmėse, į pagalbą pasitelkiant ambient bei bass charakterio skambesius.
Kodėl „Girių Dvasios“?
Esu elektroninės muzikos kūrėjas, išbandęs įvairius žanrus, anksčiau kūriau su „SoulSonic“ pseudonimu, tačiau „Girių Dvasios“ – mano sėkmingiausias projektas. Taip pat turiu ir savo leidyklą pavadinimu „Cold Tear Records“, kurioje leidžiu ir savo, ir kitų atlikėjų – daugiausia užsieniečių – muziką. Kai pradėjau kurti dub techno muziką, pajutau, kad ji netinka prie mano senųjų pseudonimų, nutariau ieškoti naujo vardo. Norėjau, kad jis būtų susijęs su gamta, nes muzika man visuomet siejasi su gamta. Bandžiau įvairius vardus ir „Girių Dvasios“ labiausiai atitiko ne tik mano kuriamą muziką, bet ir mano paties ryšį su gamta.
Kiek laiko kuri muziką? Kaip prasidėjo tavo muzikinė kelionė?
„Girių Dvasios“ egzistuoja nuo 2009 metų, o pirmieji muzikiniai bandymai prasidėjo kai man buvo apie 13 metų. Namuose atsiradus kompiuteriui pradėjau žaisti juo žaidimus, išbandydavau įvairias programas, natūraliai į akiratį pakliuvo ir muzikinės programos. Man labai patiko tiesiog kurti muziką, o idėja, kad namuose galiu sukurti tokią pačią kokybišką muziką kaip girdimą aplinkoje, mane labai žavėjo.
Kaip apibūdintum savo muziką?
Turbūt kaip universalią, nes skirtingose vietose ir skirtingu laiku ji atsiskleidžia skirtingai. Kartais kas nors kam nors papasakoja, kad mano muzika yra rami ir prie jos galima miegoti, o žmogus ateina į renginį ir šoka.
Neseniai išleidai savo naują albumą „Tyla“. Kelintas tai tavo albumas?
Iš „Girių Dvasių“ – 8, tačiau esu išleidęs albumų ir kitais vardais.
Kuo išsiskyrė šis albumas?
Man kūryba – kažkas spontaniško, ji kyla ne iš intelekto, o iš intuicijos, todėl sunku apibūdinti albumus. Kiekvienas albumas atspindi kažkokį gyvenimo etapą, įspūdžius ir jausmus, dėl to kiekvienas albumas įgauna skirtingus jausmus ir temą. Aš tikiuosi, kad ir mano klausytojai albumus pajaučia, galbūt ir kiekvienas savaip, kitaip negu aš.
Kokią žinutę tavo kūryba neša klausytojams?
Nemėgstu kūrybos, kurios tikslas yra kažką pasakyti ar paliesti kažkokią temą. Mane domina kūryba, kuri pačiam autoriui kartais iki galo nesuprantama. Man svarbu, kad žmogus, klausydamas mano muzikos, prisimintų gamtą ir atkurtų savo ryšį su ja, nes kartais atrodo, kad žmonės gamtos nebejaučia ir atitolsta nuo jos. Aš tikiuosi, kad klausydami mano muzikos žmonės prisimena gamtą ir netgi suartėja su ja.
Dažnai „Girių Dvasių“ vardas yra siejamas su etnokultūra. Koks iš tiesų tas ryšys?
Dar prieš išleidžiant albumą „Ratu“, kurio pagrindinė tema yra sutartinės ir apskritai Lietuvos etnokultūra, žmonės jau pradėjo mane sieti su etnokultūra. Albumas „Ratu“ buvo pats sėkmingiausias ir daugiausiai dėmesio susilaukęs iš visų mano albumų. Jį išleidęs intuityviai tapau senovinės lietuvių pasaulėžiūros populiarintoju ir man tai yra be galo malonu, manau, kad žmonės, ieškodami dvasinio peno žvalgosi kažkur toli ir dažnai pamiršta savo baltišką pasaulėžiūrą, kuri taip pat turi išskirtinį filosofinį elementą ir yra daug kuo įdomi, patraukli ir mums, kaip baltams ir lietuviams, turėtų būti labiau ir lengviau suprantama.
Kas tave paskatina nesustoti kurti?
Mano dabartinis gyvenimas ir kūryba man yra labai natūrali būsena. Aš kuriu, nes man tai labai patinka.
Labiau mėgsti kurti ar pristatyti savo kūrybą kitiems?
Tai du skirtingi dalykai. Kūryba vyksta viduje ir asmeninėje erdvėje, o grojant man labiausiai patinka jausti grįžtamąjį ryšį iš publikos, todėl visuomet stengiuosi ne nuleidęs galvą užsiimti savo reikalais, bet pajausti publiką ir aplinką. Muziką išgyvenu ne vienas sau, tai yra bendra visų salėje esančių žmonių patirtis.
Kiek laiko užtrunka sukurti vieną kūrinį?
Kūryba yra labai spontaniškas procesas, nemėgstu užsisėdėti prie kūrinių, jei vieną dieną pradedu kurti, tai tą pačią ir užbaigiu. Tiek daug malonumo iš kūrybos patiriu būtent todėl, kad kuriu taip laisvai ir niekada negrįžtu prie senų kūrinių, man tai nėra darbas.
Kas tau svarbu pasirodant?
Norėčiau, kad į mano pasirodymus atėję žmonės neturėtų išankstinių nusistatymų, lūkesčių, nemanytų, kad muzika yra įpareigojanti kažką daryti, o viską priimtų atvirai ir kūrybą išgyventų natūraliai. Kad suprastų, jog tai nėra muzika, skirta kažkokiems intelektualiniams apmąstymams, kad tai būtų šios akimirkos patirtis. Aš noriu, kad žmonės kaip galima natūraliau išgyventų mano kūrybą, nes aš kaip galima natūraliau stengiuosi ją kurti.
Koks buvo netikėčiausias įvykis, nutikęs tavo muzikinėje kelionėje?
Kai pradėjau projektą „Girių dvasios“, pats nebuvau tas žmogus, kuris nuolatos eitų į gamtą ar ją apmąstytų, o kurdamas muziką, kadangi ji nuolatos provokuoja gamtos vaizdinius mano vaizduotėje, pats pradėjau artėti ir iš naujo pamilti gamtą. Įdomu tai, kad šis projektas tarsi pats atėjęs į mano gyvenimą ir kažkur mane nuvedęs. Kartais jaučiuosi lyg pradėti „Girių Dvasių“ projektą nebūtų mano sąmoningas sprendimas, bet jis atėjo į mano gyvenimą ir pradėjo mane vesti. Pats kartais galiu sukurti kūrinį ir juo stebėtis, stebėtis tuo, kur aš apskritai gyvenime atsidūriau. Taigi, „Girių dvasios“ man – gyvenimo kelionė, kuri daug ką įdomaus atnešė į mano gyvenimą.