„Žiauriai keistas mano darbas. Kartais sustabdau akimirką, kurioje esu, ir pamatau, kad vienas aktorius kitam ant kupros užlipęs, kažkas sparnais mosuoja, o dailininkė šalia kiaulės žarnas siuva. Absoliutus absurdas! Tačiau tai – mano svajonių darbas“, – neieškodama žodžių kišenėje sako teatro režisierė Uršulė BARTOŠEVIČIŪTĖ (31).
Uršule, papasakosi, kaip nusprendei tapti režisiere?
Man labai sunku atsekti, kada supratau, kad noriu būti režisierė. Manau, prie to prisidėjo mano šeima, teatro studija „Elementorius“ bei menas, kurio stebėti vedė tėvai. Tai buvo sinergiškas procesas. „Elementoriuje“ dažnai girdėdavau: „Mes neauginame aktorių.“ Mano vadovė Eglė Storpirštienė dar pabrėždavo, kad augina gerą žiūrovą, kuris supranta, kaip kuriamas teatras, kiek pagarbos yra vertas kiekvienas jame dirbantis, kaip analizuoti bei vertinti scenoje vykstantį veiksmą. Taip mane ir užaugino – kaip gerą žiūrovę. Kai atėjo laikas stoti į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją...
Ar gali patikslinti tą atėjusį laiką stoti į akademiją?
Režisūros kursas buvo renkamas kas dvejus metus, man vienus būtų tekę pralaukti. Nenorėjau jų švaistyti, troškau mokytis ir įstojau į arabistiką. Kalba yra neįtikėtinai įdomus įrankis, leidžiantis suprasti skirtingų kultūrų mąstymą, politiką, pažinti istoriją. Stodama svarsčiau, kuri kalba man yra svetimiausia ir įdomiausia, – sudomino arabų. Nusprendžiau pažinti tą pasaulį. Nes kai pažįsti, nebebijai. Tačiau per šešis studijų mėnesius supratau, kad negalėsiu dirbti teorinio darbo, kai tiesiog reikės sėdėti prie stalo.
Vis dėlto iki šiol manau, kad į režisūrą įstojau per jauna. Sutinku, kad šiai profesijai reikia brandos, platesnio išsilavinimo už tą, kurį turi tik mokyklą baigęs jaunuolis.