Už debiutinį vaidmenį apdovanota Eglė Mikulionytė: „Turi sulaukti savo valandos“
„Šis vaidmuo man – dovana“, – vis kartoja teatro aktorė Eglė MIKULIONYTĖ (53), už savo, galima sakyti, debiutinį vaidmenį kino juostoje „Stebuklas“ šiemet „Kino pavasario“ rinkimuose pripažinta geriausia metų aktore.
Jūsų kiaulių fermos vedėjos Irenos vaidmuo filme „Stebuklas“ žiūrovams pasirodė puikus. Koks jausmas sulaukti tokio įvertinimo?
O koks jausmas gali būti aktoriui, kuris jau pusę gyvenimo nugyvenęs ir dabar buvo taip netikėtai pastebėtas žmonių? Tai – tarsi profesinė pilnatvė. Jausmas – be galo gražus ir šviesus. Gauti tokį vaidmenį, kokį man pasiūlė filmo režisierė Eglė Vertelytė, – tikrai retas reiškinys Lietuvoje. Su vaidmenimis moterims nėra paprasta, ypač kine. Kokia laimė, kad scenarijus buvo parašytas apie būtent tokio amžiaus moterį kaip aš, kad sugebėjau sukurti tokį personažą, kokio režisierė norėjo. Kinas toks jau reiškinys – tavęs reikia arba ne.
O su teatru kitaip?
Teatre aktoriaus turi daugiau galimybių – gali vaidinti įvairaus amžiaus, įvairios išvaizdos personažus. Tikrai negaliu skųstis – teatre turiu nemažą paletę gražių, stiprių vaidmenų. Aš net savotiškai apdovanota likimo. O kine esu turėjusi kelis nedidelius, epizodinius vaidmenis įvairių Lietuvos režisierių filmuose. Igno Jonyno trumpametražėje juostoje net pagrindinį atlikau, bet tai buvo visai kitoks darbas.
O juk dauguma mano kartos aktorių šią profesiją rinkosi iš meilės kinui. Tuo metu italų, prancūzų, rusų filmai buvo labai stiprūs. Kino dvasia tiesiog tvyrojo ore. Praėjo daug metų, bet niekas nepasikeitė – kiną tebemyliu lygiai taip pat. Tiesiog meilė jam daugiausia miega tarsi meška žiemą ir be galo džiaugiasi, kai netikėtai būna pažadinta. Matyt, kine turi sulaukti savo valandos.
Tik teatro aktorių bėda – kad, retkarčiais gavę galimybę filmuotis kine, jie prieš kameras lieka tokie pat teatrališki, kaip ir scenoje.
Kinas tikrai nėra tas pats, kas teatras: pastarasis triskart išdidina emociją. Viskas priklauso nuo aktoriaus meistriškumo. Nors ne, meistriškumas nėra išugdomas – jį turi arba ne. Filmuodamiesi daug kalbėjomės su lenkų aktoriumi Danieliu Olbrychskiu, kuris filme vaidino kunigą. „Noriu suvaidinti lietuviškai. Man reikia visą scenarijų išsiversti į lenkų kalbą, kad suprasčiau, ką vaidinu, paskui galėčiau mąstyti ir vaidinti lietuviškai“, – sakė jis. Aš sutinku su juo, nes kinas yra mąstymas – kiek mąstai, kiek atiduodi vaidmeniui, tiek ir matyti ekrane. Mes metus analizavome scenarijų, ruošėmės, kiekvieną kadrą šimtus kartų buvome aptarę. Juostą nufilmavome per mėnesį. Negaliu sakyti, kad buvo lengva, nes filmuojantis teko mąstyti labai greitai. Kinas – be galo priekabus: nė vienas, net trumpiausias, kadras negali būti tuščias, be emocijos, prasmės. Ir aktorius negali nemąstyti – vaidindamas turi žinoti, ką darai.
Kas jums pačiai buvo tikras stebuklas ar atradimas šiame filme?
Žvilgsnis į mano jaunystės laikmetį – toks lengvas, persmelktas autoironijos, šiek tiek liūdesio. Turbūt ir žiūrovai labai aiškiai pagavo šitą momentą. Viena pažįstama pasakojo, kad į filmą juos su vyru išsiuntė vaikai: „Eikit, mama, tėti, pažiūrėti. Labai juokingas filmas.“ Bet paskui juos aplankė visai kitoks jausmas: „Mūsų vaikams buvo juokinga, o mums – graudu.“ Jaunimas į tą laikmetį žiūri kaip į kosmosą. O mano kartos žmonės prisimena su savotišku liūdesiu, gal šiek tiek nostalgijos. Tais laikais, kurie rodomi „Stebukle“, aš studijavau. Ir darbas kolūkiuose, į kuriuos veždavo kasti bulvių ar ravėti runkelių, man buvo nesuprantama prievolė. Galėčiau sakyti, kad kiaulių fermos vedėjos įvaizdis – ne man. Tačiau aš puikiai atpažįstu patį laiką. Be to, mano herojė pamilsta vyrą atvykėlį, šis jai rodo dėmesį – ir kieta, sausa vedėja pamažu atvirsta į moterį. Pabunda moteris – pabunda ir valstybė. Meilė visada yra stebuklas.
Kaip atšventėte šį savo įvertinimą?
Į festivalio „Kino pavasaris“ uždarymą ir aktorių apdovanojimų vakarą Vilniuje atvažiavau tiesiai po spektaklio Kaune. Buvau smagu matyti daug žmonių, sulaukti tiek sveikinimų, bet per ilgai vakarėlyje neužsilikau – nuovargis.
Teatre po spektaklio kone kiekvieną vakarą aktorius įvertinamas – plojimais. O čia metų trukmės darbą turbūt greitai pakeis naujos kino juostos...
Bet kinas išlieka ilgam, o teatras... baigėsi to vakaro spektaklis ir nieko nebeliko. Šį filmą kas nors gal ir po dešimties ar dvidešimties metų pasižiūrės, o teatre mano nuveiktų darbų nelabai beprisimins. Teatras kur kas negailestingesnis aktoriui nei kinas.
Ką dar svajotumėte suvaidinti kine?
Gerame detektyve visai mielai dalyvaučiau. Kokią lietuvišką Mis Marpl suvaidinčiau... Gaila, Lietuvoje dar nemoka gerų scenarijų rašyti... Man be galo svarbu pirmas įspūdis – scenarijų vienu įkvėpimu turiu perskaityti. Tada Eglė išnyksta – pradedu gyventi ne savo, o veikėjo gyvenimą. Kai skaičiau „Stebuklo“ scenarijų, mintys plaukė, už nieko nekliuvo... Jeigu suintriguoja ir negaliu padėti į šalį, tada tikrai žinau, kad kažkas gali būti...
