Meilei reikia artumo, geiduliui – distancijos. Kartais net labai vienas kitą mylintiems žmonėms nėra lengva pasiekti pusiausvyrą tarp šių kardinaliai priešingų poreikių. Tačiau labai pasistengus ją galima atrasti. Arba – sukurti. Karinė išmintis apie tai, kad jei kelio nėra, jį reikia nutiesti – puikiai tinka ir taikos metui. Tačiau stengtis ir leistis į kompromisus teks abiem.
Kur dingsta geiduliai?!
Ar prisimenate, kaip buvo, kai viskas tik prasidėjo? Net kavinėje negalėjote atitraukti rankų vienas nuo kito, nors padavėja nepatenkinta stumdė kėdes prie gretimo stalelio, kad tik greičiau išsinešdintų per ilgai užsisėdėjusių klientų pora. Kino salė, laiptinė buvo patikimas prieglobstis prisiglausti vienam prie kito. Praėjusios nakties euforijos nesugebėdavo sugadinti net dėstytojas ar viršininkas, kuriam, aišku, nepatiko knapsintys studentai ar darbuotojai. Kaip migloje prabėgo pirmosios savaitės, jūs jautėtės neišskiriami.
Sakykime, šis gyvenimo etapas – prisiminimai, kuriuos staiga atgaivina nuotrauka, iš knygos išslydęs sudžiovintas žiedas arba sena mėgstamos kavinės sąskaita. Dabar ten einate tik gerti kavos. Judviejų sąjunga – tvirta ir patikima, tačiau kažkur dingo bado jausmas, kurį buvo galima nuslopinti tik seksu. Bet jūs su vyru nė kiek nepasikeitėte. Esate tokie pat seksualūs ir turite analogiškų poreikių! Tai yra pirmųjų mėnesių nepasotinamumas neišnyko kaip dūmas klasiko eilėraštyje. Tiesiog pakišote jį po lova – tikriausiai kitur nebeliko vietos ar, kasdienybės išvarginti, pamiršote, kaip geidžiama vienas kito (ir paties intymaus suartėjimo).
Specialistai tikina, kad gali būti kelios priežastys, kodėl vyras ir moteris, laimingai gyvendami kartu, retai užsidaro miegamajame. Arba ir visai pamiršta geidulingus malonumus. Atmetus buitinius nesklandumus, beveik visada reikia išspręsti Sfinkso vertą mįslę: pradėję bendrą gyvenimą vienu metu trokštame ir artumo, ir distancijos. Artumas padeda tikėti savimi ir jaustis saugiems. Žinome, kad net kilus problemoms šalia bus žmogus, pasiūlysiantis ranką – padėti, petį – atsiremti, krūtinę – paverkti.
Paprastutė ir neišvengiama suaugusiųjų tiesa ta, kad net ginčas ar pyktis nereiškia, jog santykiams – galas. Jus sieja interesų artumas, stogas virš galvos, bendras vonios kambarys rytais, automobilis, vaikai, sekmadienio pietūs pas tėvus ir šiaip daug gerų ir svarbių dalykų. Nuostabu, bet aistrai ir geidulingumui reikia atstumo, ne(pa)žinojimo, dažnai net tam tikro svetimumo. Aistra ir geismas – nepatikimumas ir netikrumas, pastūmėjantys vyrą ir moterį į kits kito glėbį santykių pradžioje. Baimė ir nerimas, kad žmogus, ką tik buvęs šalia, kitą rytą gali dingti taip pat greitai kaip atsirado. Nerimas daro tarpusavio kontaktą jaudinamą.
Tačiau ar gali du žmonės besąlygiškai mylėti vienas kitą ir vis dėlto likti šiek tiek svetimi? Kaip padaryti, kad artumas ir distancija tarp jūsų išlaikytų tvirtą ir ilgalaikę pusiausvyrą?
Ko nori moterys ir ko – vyrai
Pirmosiomis įsimylėjimo dienomis šitai beveik nerūpi: daug svarbiau, kas dedasi miegamajame ir pakeliui į jį. Svetimas kūnas tyrinėjamas kruopščiai kaip per žvalgybą, savą irgi stengiamasi pateikti kuo išvaizdžiau. Žodžiu, visa tai taip malonu, kad beveik galėtum gyventi erotikos prisodrintoje aplinkoje nė nesukdamas galvos dėl orgazmo. Vos tik tampate artimesni vienas kitam, to ima neužtekti ir galbūt tik tada pastebite, kad jūsų intymūs poreikiai skiriasi. Ir, matyt, ne tik jūs nežinote, kaip pasakyti, kad rytais mieliau pamiegotumėte dar penkiolika minučių, nei apsnūdusi atsiduotumėte Erotui. Nes šeštą ryto didžiausia malonė, kurią galėtų dovanoti Erotas, – skristi su savo strėlėmis kuo toliau. Antra vertus, jei to nepasakysite, vyras, vargšas, kaip pamišęs ir vykdys santuokinę pareigą, nes žurnale skaitė, kad moterys dievina rytinį „greituką“. Juk negali leisti, kad liktumėte nepatenkinta. Nors, garbės žodis, nėra tikras, ar galvoja apie nuostabų jūsų kūną, ar apie tai, kuriuo pasiaiškinimu viršininkas greičiau patikės: buvau įstrigęs mašinų grūstyje ar – skubėjau pamylėti žmoną.
Prisipažinti, ko trokštate, – nelengvas ir drąsos reikalaujantis žingsnis (ką jau kalbėti apie mūsų archajiškos kalbos šios srities leksikos stoką). Tačiau tai geras būdas suderinti judviejų norus – ypač jei paaiškės, kad abiem patinka ar nepatinka vienodi dalykai ir jūs kaip pavyzdingi mokinukai stengėtės įgyvendinti „Kama Sutros“ nurodymus ne tik dėl kito, o todėl, kad taip reikia. Ne itin jauni mano pažįstami, norėdami atgaivinti aistrą, persirenginėjo Malvina ir Pjeru, vaidino tarnaitę ir griežtą šeimininką – kiekvienas buvo šventai įsitikinęs, kad daro tai dėl kito. Kol galiausiai pasišnekėję sutarė, kad šitas maskaradas nebe jiems. Nes nieko nėra erotiškiau už ramų vakarą prie televizoriaus. O iškylančius principinius kampus irgi galima nuglaistyti – kad ir metant kauliuką.
Intymus gyvenimas niekada nebus tobulas – kad ir dėl to, jog jo dalyviai turi antsvorį, nepageidaujamą plaukuotumą ar net (o siaube!) alaus pilvuką ar celiulitą. Bet baisiausia ne tai. Intymų gyvenimą labiausiai sutrikdo pripratimas.
Iškrito vienetas – jai lemta keltis anksčiau ir pasveikinti saulę energingu seksu. Na, o jei fortūna išmetė trejetuką – jis vakare ateina su masažinio kremo tūbele rankose (ar apie ką ten svajojote?!). Svarbiausia – nesukčiauti ir nereikalauti, kad jei iškris šešetas, brangiausiasis įliptų į penktojo aukšto balkoną su gėlių puokšte dantyse. Per senas jis tokiems triukams, o ir kaimynai policiją gali iškviesti – tada nemalonumai valdiškuose namuose garantuoti. Žinoma, šis būdas ieškoti suderinamumo pareikalaus kompromisų, tačiau kitaip geriau nebus. Nes niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta.
Per daug saugumo
Dar vienas skubrus bučinys rytą pakilus iš lovos. Jis eina į vonią, išžvejoja jos paliktus plaukus plautuvėje (reikia paskambinti santechnikui, nes vonia kemšasi), atsistoja po dušu. Ir susimąsto, kada pastarąjį kartą jie mylėjosi vos peržengę namų slenkstį?! Kada apskritai mylėjosi?! Nuo tada, kai apsigyveno kartu, intymios akimirkos tapo išties akimirkomis. Negana to, jos vis retėja! Aišku, nuostabu artimai pažinti vienas kitą (įskaitant žinojimą, kiek šaukštelių cukraus jis dedasi į kavą ir kokiu būdu ji depiliuojasi kojas), turėti bendrą sąskaitą banke ir stogą virš galvos, tačiau ima atrodyti, kad per didelis pažinimas teikia saugumo, bet žudo pačią intymaus artumo idėją. Sunku įsivaizduoti aistringą meilužį, kuriam vakar ant nugaros klijavote pipirmėčių pleistrą nuo radikulito. Moteriškė, periodiškai kniaukianti jo vienkartinius skutimosi peiliukus, mažai primena trapiąją madam Baterflai.
Ką daryti? Siūlymą neapsileisti tikrai girdėjote šimtus kartų. Tai ir neapsileiskite. Na, taip, vyrui patinka įsivaizduoti, kad jo moteris graži iš prigimties. Vadinasi, tegul jis klysta. Priprasti vienam prie kito, kai vyras pradeda sakinį, o moteris užbaigia, – labai vilioja. Tai dažnai pateikiama kaip idealios šeimos pavyzdys. Netikėkite. Siekti idealo išvis pavojinga, nes jis pernelyg priartėja prie mumijos – tik jai galima visiems laikams suteikti norimą išraišką. Be to, intymus gyvenimas niekada nebus tobulas – kad ir dėl to, jog jo dalyviai turi antsvorį, nepageidaujamą plaukuotumą ar net (o siaube!) alaus pilvuką ar celiulitą. Bet baisiausia ne tai. Intymų gyvenimą labiausiai sutrikdo pripratimas. Juk kai pripranti prie kito žmogaus, nebereikia žvalgybos ar užkariavimo. Vyro ir moters aistrą ir pakursto šie motyvai.
Vieno bulvarinio laikraščio žurnalistai labai stebėjosi, kodėl Jos Didenybė Elizabeth II ir Edinburgo hercogas Philipas apsistojo atskiruose apartamentuose. Manantiesiems, kad žino atsakymą, – deja, ne vien dėl amžiaus. Norėdami išlaikyti ilgalaikių santykių aistrą, partneriai tiesiog privalo turėti neutralią zoną, tai yra erdvę, kur vienas galės išsispausti spuogus, o kita – nusiskusti pažastis. Bendras vonios kambarys – erdvė moters kvapui, kvepalų flakonui, lyg netyčia pamirštai erotiško apatinio trikotažo detalei. Kvapas, vaizdas – tai paslaptis, kuri vilioja. Viena įspūdingiausių kada nors kalbintų mano pašnekovių buvo sena Kauno ponia. Ji papasakojo, kad auklėjimas niekada neleido jai ištarti žodžio „mėnesinės“ – ji tiesiog iškabindavo baltą šaliką ant savo miegamojo durų. Minėtoji ponia tos taisyklės laikėsi ir Sibire, kur apie atskirus miegamuosius nebuvo nė minties, – tiesiog iš balto kraitinio rankšluosčio iškirpo audinio juostą.
Atskiri miegamieji – prabanga? Tai gal ne prabanga toks nuvalkiotas receptas kaip nauji naktiniai marškiniai ar kvepalai?! Bet kas, kas žadina smalsumą ir norą atskleisti kito paslaptį! Viena turtinga pora kartą per metus išvykdavo dviem savaitėms į Palangos kempingą, kur para kainuoja dvidešimt litų dviem. Dieną važinėdavosi dviračiais, rytais virdavosi kavą atsivežtame arbatinyje, o vakarais parsinešdavo į asketišką namelį nebrangaus raudonojo vyno butelį – to paties, kurį gerdavo studijų metais. Muzikos klausydavosi iš gergždžiančio senutėlio kasetinio magnetofono. Ir mylėdavosi po keliskart per dieną – parlėkę dviračiais, sūrūs nuo prakaito ir jūros vandens. Skamba per daug paprastai, bet tai išmėginti receptai, padedantys susigrąžinti, atrodo, atvėsusius jausmus.
Tik mama ir tėtis
„Eik ir paklausk mamos!“ Vargu ar kokia kita frazė dar gali taip atšaldyti geismo ugnį. Tiesą sakant, ne tik ir ne tiek frazė, kiek įprotis matyti save vien kaip mamą ar tėtį, kaip tai daro judviejų vaikai. Ir yra visiškai neteisūs. Net tie, kurie pavyzdingai atsiduoda tėvo ar motinos vaidmeniui ir šituo džiaugiasi, vis tiek yra kūniškos būtybės, turinčios visus iš kūniškumo kylančius poreikius. Kad to nepamirštume, išeitis tik viena – auklė arba senelė gali pagloboti atžalas, o jūs, kuriam laikui pamiršę, kad tėvystė „veža“, darote, ką mėgote kadaise: einate į paskutinį kino seansą, pusryčiams geriate šviežią kavą užsikąsdami bandelėmis, šėlstate naktiniame klube ar sėdite prie naktinės lempos viešbučio kambaryje ir iki paryčių šnekatės apie pasaulio neteisybę. Tik, aišku, nelikite namie. Apsupti žmonių pamatysite partnerį naujai – kaip moterį ar vyrą. Ir į galvą neateis laikyti jo tik mama ar tėčiu, kad ir kokia svarbi ši funkcija.
„Tėvystės pervertinimas ir projekcija“ – taip vadinasi garsi vokiečių psichoterapeutų knyga, kurioje drąsiai teigiama, kad perdėtas artumas ir per didelės viltys, susietos su jūsų sąjunga, gali būti kaltos dėl to, kad vyras vis labiau jaučiasi savo partnerės sūnus, o moteris elgiasi kaip kaprizinga gyvenimo draugo dukra. Juk taip paprasta paversti santuoką aprūpinimo tarnyba: prašau pagalvoti apie mūsų finansus; prašau pakabinti lempos gaubtą; prašau užsakyti atostogų kelionę.
Žinoma, kiekvienas šeimoje imasi tų pareigų ar užduočių, kurios jam artimiausios. Bet labai svarbu bent kartkartėmis atsisakyti įprastos vaidmenų schemos ir parodyti, kad ji gali būti keičiama. Nes seksas su „tėčiu“ ar „mama“ – kuo tikriausias incestas! Žodžiu, norite ar nenorite, turėsite iš po „tėčio“ ar „mamos“ luobo atkrapštyti vyrą ar moterį – jei tik neketinate palaidoti tarpusavio ryšio.
Niekas nesiginčija, kad tai nėra paprasta. Apie daugelį dalykų galima tik pagalvoti įtemptą darbo dieną. Tačiau sunku patikėti, jog neįmanoma ištaikyti laiko, kad atsiduotumėte aistrai. Pasistengti verta, nes alternatyva – santykiai už šeimos ribų. Mat su meilužiu ar meiluže kažkaip savaime pavyksta išsaugoti distanciją. Tačiau ateina akimirka, kai jis ir ji tampa pernelyg artimi, o tada – skaitykite iš pradžių. Galų gale partnerių neverta kaitalioti dėl daugelio priežasčių: pradedant emociniu nestabilumu, kurį piršte perša gyvenimo būdas, baigiant lytiškai plintančiomis ligomis. O ir įvairovė, kaip žinote, ilgainiui pabosta.
Taigi svyruoti tarp artumo ir distancijos – partnerių, norinčių likti pora, dalia. Praverčia visos idėjos ir sumanymai. Jie padeda prisiminti pirmųjų pasimatymų įspūdžius, atgaivina artumo troškimą. Ir sugrąžina į laikus, kai anaiptol dar nebuvote tikri, kad mylimas žmogus bus su jumis visada. Į laikus, kai kiekvienas buvimas drauge buvo aštrus kaip stiklas. Nes meilė – lyg dovana, gaunama iš dangaus. Toliau patys turime ja rūpintis ir kurstyti laužą. O kartais – atsitraukti žingsnį, kad pamatytume naujai tą, kuris sėdi šalia.