Per tuos kelis mėnesius, kai ruošeisi „Eurovizijos“ finalui, turbūt sužinojai daug naujų dalykų, kurių nevalia daryti Lietuvos atstovui. Pavyzdžiui – peršalti?..
Prisipažįstu – kaltas (juokiasi). Vakar buvo prastai, bet kiaurą dieną gulėjau, gėriau arbatų – ir šiandien jaučiuosi geriau. Austrijoje nebus kada vaduotis arbatomis, laukia intensyvus ritmas – nors, tiesą sakant, kitokio jau neprisimenu turėjęs. Juokinga, jog kadaise maniau, kad laimėjęs atranką nieko ypatingo neveiki: porą kartų parepetuoji, ir tiek. Iš tikrųjų kas rytą laukia milijonas reikalų. Jei iki šiol turėjai darbą – teks jį mesti.
Lietuvoje atstovas išrenkamas gana vėlai, lieka mažai laiko pasiruošti, o tada visi griebiasi už galvų. Negana to, visi prašo interviu: aš – mandagus žmogus, iš pradžių sakiau „taip“, paskui net atrašinėti lioviausi – nebeturiu laiko. Bet ar eičiau šį kelią vėl? Žinoma: tai didžiausia gyvenimo pamoka ir galimybė, nors sisteminio palaikymo labai trūksta.
Daugelis klausia, ar jau aišku, koks bus mano pasirodymas didžiojoje scenoje. Sakau, kai ten atsistosiu, tada ir bus aišku, o iki tol... Kai po pergalės nacionalinėje atrankoje išsiuntėme medžiagą į Vieną, prasidėjo ilgi susirašinėjimai su organizatoriais: mes pateikiame savo viziją, jie bando ją išpildyti taip, kaip patys įsivaizduoja. Laiko mažai, konkurse dalyvauja daug šalių – jie stengiasi viską atlikti 100 procentų, bet kiekvienas turi kovoti už save. Man svarbiausias – tinkamas kamerų darbas, šviesos, laiku įjungtos vizualizacijos. Skulptūrą primenančią sceninę konstrukciją, kuri pasirodymo gale sugriūva, atsigabenome iš Lietuvos, teko mokyti vietinius, kaip su ja elgtis: siuntėme du technikus, kad jie ten viską sužiūrėtų, sutvarkytų logistiką. Kiekvienas žmogus, stovintis prie pulto, turi suprasti mūsų viziją.