Užsienyje išgarsėjusi vizažistė Saida Mickevičiūtė – mergina, turinti daugybę veidų

Nuo šešiolikos Londone gyvenančią Saidą Mickevičiūtę socialiniuose tinkluose seka dešimtys tūkstančių žmonių. Juos domina ne merginos gyvenimo būdas, gražios šeimos nuotraukos ar kelionės, o įspūdingi, tarsi iš siaubo filmų ar tamsiausių pasaulio kertelių išnyrantys personažai. 

Nuo mažens lietuvė mėgo režisieriaus Timo Burtono kūrybą, tad jo filmų herojai dabar dažnai atgimsta Saidos kūriniuose. Į Lietuvą vis rečiau, bet entuziastingai grįžtanti mergina labiausiai vertina nuostabią, jokioms taisyklėms nepaklūstančią gimtinės gamtą. Būtent taisyklės, su kuriomis tekdavo taikstytis nuo mokyklos laikų, Saidos gyvenimą kadaise šiek tiek apkartino. Dabar ji tvirtai stovi ant kojų, kalba optimistiškai ir giedrai, bet išlieka kukli. „Visuomet tokia buvau. Kukli“, – pabrėžia.

Lietuvą palikai būdama paauglė. Tėvynės ilgesys nekamuoja?

Su mama gyvename Pietų Londone, ji – tapytoja ir dekoratorė, todėl abi tokios meniškos sielos po vienu stogu puikiai sutariame. Mama mane labai palaiko ir padeda. Ne tik morališkai, remia ir finansiškai. Juk tai, ką darau, nėra pigu. Stipendija taip pat šiek tiek gelbsti – padeda mano asmeninėms, meno reikmėms. Efektingam personažui sukurti reikia įvairių makiažo priemonių, šis pomėgis ganėtinai brangus. Į Lietuvą su mama stengiamės sugrįžti kasmet – lankome giminaičius. Visuomet ilgiuosi ežerų, vasarą be galo mėgstu juose plaukioti.

Būdama 16 metų iš lietuvių mokymo įstaigos patekai į anglų. Lengvai pritapai?

Kai persikrausčiau, Didžiojoje Britanijoje mama jau kurį laiką gyveno. Per vienas atostogas atvykau jos aplankyti ir sugalvojau keisti gyvenimą, palikti Lietuvą. Vos atsidūriau Londone, manęs laukė 11 klasė – lengva tikrai nebuvo.

Anglų kalba, dėstoma lietuvių mokyklose, kardinaliai skiriasi nuo vartojamos kasdieniniame britų gyvenime. Spontaniškai žengiau didžiulį žingsnį, tačiau greitai suvokiau, kad nebus viskas paprasta. Reikėjo persijungti į kitokį režimą. Daug padėjo bendraklasiai, tik dėl jų greičiau prisitaikiau. Kaip dabar prisimenu, palikus tėvynę dažnai apnikdavo liūdesys, Londonas man atrodė toks svetimas miestas. Šią dieną jau nebeturiu minčių apie grįžimą. Anglijoje kuriu savo ateitį, pamilau didžiulę jos sostinę, kurioje kiekvieną dieną gali atrasti, patirti vis naujų dalykų.

Kada pradėjai kurti įspūdingus makiažus ir savo darbais dalytis socialiniuose tinkluose?

Anksti išmokau esminę pamoką – nesvarbu, ką mano kiti, svarbiausia yra siekti savo svajonių. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, mane visuomet žavėjo išskirtinės asmenybės. Eiti kitų pramintu keliu niekuomet nenorėjau. Mene žmogaus išskirtinumas leidžia atsirasti naujoms idėjoms, daro įtaką meno progresui.

Esu už saviraiškos laisvę ir tai puikiai matyti iš mano darbų, kuriuos nusprendžiau parodyti pasauliui. Na, man pasisekė, pastebėjo. Tokį makiažą kuriu jau ketverius metus, visuomet randu laiko ir įkvėpimo naujiems personažams, todėl kadaise atsiradęs žmonių susidomėjimas tik stiprėja. Dar koledže, dirbdama prie kelių projektų, pademonstravau savo meną, sulaukiau aplinkinių pritarimo ir nesilioviau kūrusi. Man labai patiko tai daryti. Tačiau iš pradžių nemaniau, kad socialiniuose tinkluose tapsiu populiari.

Vizažistė, išskirtinio makiažo kūrėja – ši profesija pati tave pasirinko?

Panevėžyje baigiau meno mokyklą. Ten praleidau aštuonerius metus ir gavau diplomą. Daugelis nežino, tačiau iš pradžių mano darbai nebuvo labai geri. Turėjau intensyviai dirbti, kad mokytojai pagirtų. Vėliau praktikavausi namuose. Dažnai atkurdavau Renesanso laikų piešinius, domėjausi piešimo technika ir studijavau. Kaip makiažo meistrė debiutavau vėliau. Tai man pasirodė artima dailei. Aišku, neužteko vien anksčiau įgytų žinių, todėl padėjo „Youtube“ platformoje esantys vaizdo įrašai, juos žiūrėdama radau daug gerų patarimų.

Iš tikrųjų šio įdomaus posūkio savo gyvenime nesitikėjau. Vaikystėje troškau būti bibliotekininke. Esu perėjusi daug įvairių etapų. Mokiausi meno dizaino, koledže baigiau tekstilės ir mados kursus, o dabar universitete mokausi iliustracijos ir animacijos. Šie metai – paskutiniai.

Apie tave rašė ne vienas populiarus užsienio leidinys.

Būti pripažintai – tarsi apdovanojimas. Jo į lentyną nepasidėsi, bet skaitau straipsnius internete ir negaliu patikėti. Neseniai pati domėjausi žymiausiais pasaulio makiažo virtuozais ir štai mano vardas skamba kartu su jų vardais. Tai – sapnas, kartais norisi įsignybti, kad įsitikinčiau, jog nesapnuoju!

Didžiulė sėkmė jauniems žmonėms kartais apsuka galvą…

Mano galva, sėkmės formulė yra teisinga tik tuomet, kai darai tai, kas tau patinka, esi laimingas ir apsuptas brangių žmonių. Didžiuojuosi savimi, tačiau nosies neriečiu. Kol kas tikrai nesu pasaulinio lygio specialistė. Tikiuosi, kad animacijos studijos ir didžiulis užsidegimas mane ateityje atves į kino ar muzikos industriją. Norėčiau kurti grimą vaizdo klipams ir filmams.

Kiek užtrunki, kol sukuri vieną profesionalų įvaizdį?

Įvairiai, nuo kelių valandų iki visos dienos. Priklauso nuo medžiagų ir detalių. Štai daugelis sako, kad mano darbai puikiai tinka Helovinui, o aš svajoju juos pritaikyti kino industrijoje. Kaip minėjau, toks pomėgis kainuoja. Dažniausiai perku įprastus veido dažus, makiažo pagrindą, kurio būna kiekvienoje kosmetikos parduotuvėje. Jei ko nors trūksta, ieškau internete, dažniausiai iš JAV galima užsisakyti puikių produktų. Beveik kasdien keliuosi penktą valandą ryto, žvali pašoku iš lovos, sukremtu sausųjų pusryčių ir tada jau kimbu į darbą.

Per darbus randi laiko asmeniniams santykiams?

Turiu vaikiną, su kuriuo kartu esame jau metus. Susitikome pažinčių svetainėje. Iš karto vienas kitam turėjome ką pasakyti. Ilgainiui ši pažintis išaugo į rimtus jausmus. Jis – suomis, gimęs Didžiojoje Britanijoje. Įtemptoje savo dienotvarkėje stengiuosi viską suplanuoti taip, kad laiko liktų ir meilei.

Tiesa, prisimenu, kai iš pradžių savo vaikinui parodžiau, kuo užsiimu, jis mane palaikė keistuole. Gerai, kad neišsigando mano siaubingų personažų (šypteli). Laisvu laiku, kiek jo lieka, bendradarbiauju su kitais menininkais, kartais, jei pakviečia pozuoti, nueinu į fotosesijas, dalyvauju filmuojant. Esu laisvai samdomas modelis. Žinau, kad geriausia per daug savęs neeikvoti dirbant kelis skirtingus darbus, todėl papildomą veiklą apgalvoju. Tikrai nelengva susikaupti ir sukurti ekstravagantišką grimą – tam reikia ne tik emocinės, bet dažnai net fizinės ištvermės.

Vaikinas – suomis, o draugai? Tavo rate yra lietuvių?

Na, daugiausia draugų įgijau mokykloje Anglijoje, paskui buvo universitetas. Britai draugai nedaug žino apie gimtąją mano šalį, bet kai jiems pasakoju apie Lietuvą, susidomėję klauso. Apie tėvynę kalbu labai atvirai, visuomet didžiavausi esanti lietuvė. Bičiuliams nesustodama kalbu apie gamtą, Londone jos beveik nerasi. Pasakoju, kad Lietuva – šalis, kurioje daug žalumos, miškų, gaivaus gryno oro. Ten – nuostabūs saulėlydžiai ir... nemažai uodų! Kadangi dažniausiai su mama grįžtame vasarą, su šiais įkyriais priešais man tenka pakovoti.

Prisimeni pirmąsias savo klaidas įsisukusi į meno industriją?

Iš pradžių, jei ir buvau į ką nors linkusi žiūrėti pesimistiškai, mano aistra kūrybai tarsi išlaisvindavo nuo liūdesio. Skirtingos viduje slypinčios energijos ėmė sklisti į aplinką su pozityvo užtaisu. Jaunesnė įtariai žvelgdavau į savo ateitį, jos su menu nesiedavau tik dėl to, kad net ir labai trokštant ne viskas pavykdavo, kaip norėdavau. Ilgainiui supratau, kad kritika, gero žodžio laukimas ne viską lemia. Reikia nesustoti bandyti, nuoširdžiai mokytis. Tuomet menas ima teikti džiaugsmą, o džiaugsmas ir atneša sėkmę.