Užsienyje pripažintas dirigentas Marius Reklaitis: „Meilė muzikai privertė judėti pirmyn“

Tiesa, kelionė į muzikos pasaulį Mariui nebuvo lengva, tačiau dabar vaikinas džiaugiasi atradęs savo kelią ir dalijasi juo su kitais. Jis tapo mokytoju, kuris  pradedantiesiems muzikantams padeda siekti savo svajonių ir dirba su negalia turinčiais žmonėmis. „Muzika gydo ir daro stebuklus“, – prisipažįsta jis. 

Mariau, nuo ko prasidėjo tavo muzikinis kelias?

Mano muzikinis gyvenimas prasidėjo jau nuo mažų dienų. Būdamas penkerių debiutavau kaip solistas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atlikdamas laureato dainą, 1998 metais pasirodžiau „Dainų dainelėje“. Koncertai ir pasirodymai Lietuvoje bei Europoje tapo kasdienybe iki pat šių dienų.

Ar muzika rūpėjo nuo vaikystės ar į tavo gyvenimą atėjo netikėtai?

Meilę muzikai ir norą tobulėti šioje srityje įskiepijo mylimi muzikos mokytojai. Jų užsidegimas, aistra ir pagalba pilname iššūkių kelyje padėjo man tapti tuo, kuo esu dabar. Būdamas mokytoju pats puikiai suprantu, kokią didžiulią įtaką jauno žmogaus saviugdai visgi gali turėti mokytojas. Jie išmokė, kad tik sunkaus darbo dėka pavyks skinti prinokusius sėkmės vaisius. 

Esu marijampolietis, baigiau Šv. Cecilijos gimnaziją ir Vilkaviškio vysk. krikščioniškosios kultūros centro menų mokyklą. Toje mokykloje buvo sukurta atmosfera tobulėti, siekti savų tikslų ir kurti. Esu neapsakomai dėkingas savo mokytojams. Sekdamas jų pavyzdžiu stengiuosi mokyti ir savo studentus kurti ir puoselėti savo svajones.

Jau kurį laiką gyveni užsienyje. Kokios priežastys privertė tave išvykti?

Emigruoti lėmė keletas aspektų. Pirma – galimybių stoka. Jungtinė Karalystė garsėja ne tik garsiausiais savo orkestrais, koncertų erdvėmis, operos teatru bet ir studijų programomis, galimybėmis jauniems artistams ir menininkams. Tai, ką man per vienerius metus pavyko pasiekti mokantis Jungtinėje Karalystėje – nebūčiau net pasvajojęs pasiekti Lietuvoje: pasirodymai ir koncertai Rochesterio katedroje, „Royal Albert Hall“ su karališkuoju filharmonijos orkestru, dirbau pianistu su solistais iš „BBC“ simfoninio orkestro, Londono kamerinio Orkestro, „Britten Simfonia“, Londono simfoninio orkestro. Taip pat teko dirbti ir su vienu iš garsiausių altininkų Martinu Outramu.

Tačiau svarbiausiai yra tai, kad mano mokslo pasiekimai nebuvo lemiamas faktorius stojant į universitetą. Puikiai pamenu laikotarpį kuomet teko rinktis studijas Anglijos universitete. Iš manęs buvo reikalaujami aukšti egzaminų rezultatai. Deja, per egzaminų sesiją pasisekė ne taip, kaip norėjau ir tų rezultatų, kurių reikalavo universitetas neturėjau. Tačiau mano motyvacija, asmeniniai pasiekimai meno srityje, užsidegimas, noras studijuoti, idėjos ir inovatyvumas universitetui buvo užtektini kriterijai. Buvau priimtas studijuoti be jokių sąlygų. Taip pradėjau savo muzikiniu ieškojimus.

Esi dirbęs su Maltos filharmonijos, Atėnų simfoniniu orkestrais, kaip ten atsidūrei?

Šiuo metu galiu pasidžiaugti, kad turėjau galimybę dirbti su Maltos filharmonijos orkestru. Buvau vienas iš dvylikos dirigentų, kurie konkurse buvo išrinkti intensyviam vienos savaitės darbui su šiuo nuostabiu orkestru. Man tai buvo vienas iš didžiausių įvertinimų. Ne tik susipažinau su tos šalies kultūra, garbingai atstovavau ir Lietuvos vardą. Naujai užmegzti ryšiai su orkestro muzikantais leido plėtoti tarptautinių mainų programą tarp Lietuvos, Jungtinės Karalystės ir Maltos.

Tokiu pačiu būdu pavyko pakliūti ir į Atėnų simfoninį orkestrą. Koncerto periodas nusimato kitų metų pavasarį. Programoje skambės Bramso, Haidno, Bethoveno ir Mahlerio kūriniai.

Tave vadina – savamoksliu dirigentu, ar tai tiesa? Nesi niekur profesionaliai to mokęsis?

Dauguma dirigentų turėjo galimybe mokytis ir įgauti patirties studijuojant muzikos akademijose ir konservatorijose, dirbant su tų institucijų orkestrais ir aukščiausio lygio dėstytojais. Deja, aš tokios galimybės gyvenime neturėjau. Aš studijavau muziką Canterbury Christ Church Universitete, kuriame pagrindinė studijų pakraipa buvo dirigavimas, tačiau universitetas programos išpildyti nesugebėjo ir aš likau be individualų dirigavimo pamokų ir išsilavinimo. 

Pagalbos iš universiteto sulaukti nepavyko, todėl ieškojau, kur galėčiau dirbti su orkestrais ar chorais, mokytis elementarius dirigavimo subtilumus, stebėti ir analizuoti kitų dirigentų darbą, studijuoti literatūrą ir bandyti pačiam įvaldyti dirigavimo meną. Toks iššūkis, manau, man suteikė dar daugiau stiprybės, noro ir užsispyrimo. Niekada neplanavau pasiduoti ir toliau siekiau savo tikslų.

Koks buvai mokykloje? Kokios buvo tuometinės tavo svajonės ir tikslai? Ar įsivaizdavai save diriguojantį orkestrui?

Mokykloje buvau energingas, užsispyręs ir pakankamai už save kovojantis mokinys. Kartais būdavau tikras galvos skausmas savo mokytojams ir mokyklos administracijai. Buvau vidutinio lygio mokinys, vieni dalykai sekėsi geriau kiti – šiek tiek prasčiau. Puikiai pamenu pokalbį su tuometine fortepijono mokytoja Nadežda Liberis. Aš jai išdėsčiau, kad mano ateitis niekada nebus siejama su muzika. 

Planavau studijuoti politologiją arba aplinkos mokslus. Ji tuomet pasakė, kad laikas parodys savo ir kad muzika atras naują kelią mano gyvenime. Ji tikrai nesuklydo. Muzika mano širdyje atgijo tuomet, kai dalyvavau tarptautiniame konkurse Vienoje. Po tos kelionės supratau, kad noriu dirbti su orkestrais. Tuomet puikiai žinojau, kad tai nebus lengvas kelias, nes nei žinių, nei patirties toje srityje neturėjau.

Bet kaip minėjau anksčiau, aš buvau ir vis dar esu pakankamai užsispyręs žmogus. Nekartą teko suklupti, nekartą planavau pasiduoti, bet meilė muzikai privertė judėti pirmyn.

Jeigu neklystu – netrukus pradėsi dirbti su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Ar į Lietuvą grįžti gyventi dėl šios priežasties?

Sausio mėnesį iš tikrųjų teks diriguoti ir dirbti su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Gaila, kad tas nuotykis truks tik vieną savaitę. Visą savaitę mes dirbsime su Londono Karališkosios akademijos dėstytoju ir dirigentu Colinu Mettersu. 

Taip pat šiame projekte dalyvaus ir kiti dirigentai iš viso pasaulio, todėl tai – ne tik puiki galimybe tobulinti ir gilinti žinias diriguojant aukščiausio kalibro orkestrui bet taip pat ir užsimegzti tarptautinius ryšius tarp visų šalių dalyvaujančių šiame dirigavimo projekte. Noras sugrįžti į Lietuvą visada išlieka. Čia yra namai kuriuose užaugau. Galbūt vieną dieną gyvenimas ir karjera ilgam sugrąžins tėvynėn. Iki tol, su pasididžiavimu ir toliau užsienyje busiu pristatomas kaip Lietuviu kilmės dirigentas.

Dažnai pastebime, kad menininką iš pradžių pripažįsta pasaulyje ir tik po to, jis tampa žinomas Lietuvoje. Kaip galvoji, ar tai yra tiesa ir ar taip yra tavo atveju?

Iš dalies taip. Naujo menininko pripažinimas Lietuvoje yra sudėtingas dėl to, kad vis dar gyvename visuomenėje, kurioje dvelkia post sovietine dvasia. Jaunų žmonių supratimas apie kultūrą, jos sklaidą ir Lietuvos vardo garsinimą šiek tiek skiriasi nuo tų žmonių, kurie reguliuoja mūsų įstatymus, finansavimą ir visos šalies kultūros politikos gaires. Būdamas jaunas menininkas visada jaučiau nepasitikėjimai ir baimę iš valdžios institucijų. 

Jaučiama baimė investuoti į naujas jaunų žmonių idėjas, rizika suteikti jiems laisvę kurti. Vadinamas „protų nutekėjimas“ vyksta būtent dėl to. Lietuva, kaip maža šalis turi didžiulį potencialą kultūros srityje. Esame išauginę ne viena garsų solistą bei dirigentą, bet juos visada pirma pasiglemžia Europa ir pasaulis. Juos pripažįsta garsiausios pasaulio scenose ir tik tuomet sulaukiama Lietuvos dėmesio. Lietuva turėtu būti jaunų žmonių Lietuva, Lietuvą, kurią kurtų naujos, jaunos, inovatyvios ir gal būt šiek tiek ir rizikingos jaunų meninių idėjos.

Mano, kaip dirigento, tarptautinė karjera prasidėjo tuomet, kai būdamas vos 25 metų įsteigiau rytų Anglijos (Kent) filharmonijos orkestrą. Skepticizmo ir abejonių buvo daug, tačiau mano idėja sužavėjo daug žmonių ir tik tokiu būdu pavyko surinkti pradinį kapitalą orkestro įkūrimui ir vystymui. Mano orkestre šiuo metu groja tokie muzikantai kaip Stephenas Bryantas („BBC“ simfoninio orkestro koncertmeisteris), Peteris Norissas (Londono simfoninis orkestras), Philippas Orlovas (Maltos Filharmonija), Alexas Caldonas (Londono kamerinis orkestras), Alexandra Caldon (Brtitten Sinfonia) ir dar daugiau tarptautinio lygio muzikantų iš visos Europos. Džiaugiuosi, kad pavyko suburti tokio aukšto kalibro orkestrą. Orkestre taip pat groja akademijų ir konservatorijų absolventai norintys įgauti daugiau patirties grojant kartu su profesionalais.

Kaip orkestro vadovas – turiu planų į orkestro koncertų programą įtraukti kuo daugiau muzikantų ir solistų iš Lietuvos – taip pasauliui pristatyti Lietuvos vardą ir kultūrą.

Sakoma – muzika gydo. Ar pats tuo tiki?

Muzika išties gydo ir daro tikrus stebuklus. Jau ne vienerius metus dirbu su žmonėmis, kuriems yra diagnozuota depresija, šizofrenija, taip pat su tais, kurie turi kitokio pobūdžio psichologinių sutrikimų. „Sidney de haan“ tyrimų centro rezultatai parodė, kad muzikavimas grupėje yra naudingas žmonių sveikatai, ypač turintiems psichologinių sveikatos sutrikimų. Taigi, ir šiuo atveju muzika naudojama kaip vistas stengiantis sustiprinti neįgalių žmonių bendravimo įgūdžius, padėti jiems pradėti labiau savimi pasitikėti, padėti jiems išsilaisvinti iš suvaržymo gniaužtų, kurie dažnai yra psichologinių ligų pasekmė. Muzika – vienija žmones, padeda atsipalaiduoti ir atsikratyti neigiamos energijos.

Dirbi su žmonėmis, kurie turi negalią. Pasakok apie savo labdaringą veiklą.

Šiuo metu dirbame su dvejais kolektyvais, kuriuose yra apie 60 žmonių. Tai – nėra lengva užduotis. Tokio pobūdžio kolektyvai reikalauja šiek tiek kitokio mąstymo ir darbo pobūdžio. Žmones kartais ištinka panikos priepuoliai ir į tai turime reaguoti atitinkamai, stengdamiesi nesutrikdyti chore vyraujančios harmonijos. Tačiau visa tai yra neapsakomai apdovanojantis darbas. Kiekviena kartą grįžtu namo su šypsena veide. Matau kaip muzika teigiamai veikia žmones ir jiems padeda. Matant laimę jų akyse – suteikia stiprybės, ištvermės ir noro toliau dirbti tokį darbą.