V.Baublienė ryžosi nosies operacijai: gydytojo rankos padarė stebuklus, o keli dalykai stipriai nustebino

Su vienokiomis ar kitokiomis nosies problemomis susiduria nemažai žmonių, tačiau neretai su jomis susitaiko arba tiesiog nesiryžta operuotis. Ši situacija puikiai pažįstama žurnalistei, gyvenimo būdo laidos „Stilius“ kūrėjai ir vedėjai Violetai Baublienei.

Ne vieną nosies operaciją turėjusi moteris manė, kad išlikusios problemos taip ir liks jos gyvenimo palydovėmis, tačiau netikėtai ji buvo nukreipta pas Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose dirbantį profesorių Eugenijų Lesinską. Jo paskatinta V.Baublienė ryžosi operacijai, o įspūdžius prieš ir po jos moteris šmaikščiai aprašė socialiniuose tinkluose.

Įrašais, kuriuose aptarti motyvai operuotis, baimė prieš operaciją, būsena po jos, stebinantys darbo metodai Santarų klinikose ir džiuginantys rezultatai, V.Baublienė sutiko pasidalinti su portalo Žmonės.lt skaitytojais. Savo istoriją ji suskirstė į keturias serijas.

„OMG it’s done arba visi turi silpnų vietų.

Manoji „n“ metų buvo nosis. Po dviejų pertvarų operacijų jau susitaikiau su situacija, kad sloga ne kaip „pas žmones“: kad nuo vyno, šalčio, karščio, kvepalų, kondicionieriaus, gulėjimo, sėdėjimo, nuo bet ko nosis šlykščiai užsikemša ilgam.

Kad kartais negaliu skaityti teksto į mikrofoną, kad kalbu per nosį ir visi visada klausia – peršalai, kad vidury spektaklio (ypač po karšto šokolado) iš nosies ima tekėt upės, etc.

Kas turi tokią problemytę, supras.
Ir taip buvo daug daug metų, kol vieną dieną man neištraukė galinio nusigyvenusio danties ir nenuėjau dėt implanto. O tada prasidėjo antra serija.

Gręžė pragręžė kaulą ir sako: „O! Kažkas yra sinuse!“

Žodžiu, implanto neįdėjo, viską užsiuvo, liepė eit ieškot laimės pas LOR’us.

Trečia serija prasidėjo, kai atsidūriau pas prof. E.Lesinską.

Klausiu, o ką jūs darytumėt, jei tai būtų jūsų nosis.

– Neabejotinai operuočiau.

Tai ir nesuabejojau.

Juolab kad visi draugai sakė – Lesinsko auksinės rankos.

Galiausiai šįryt ir atėjau į ligoninę. Prie auksinių rankų!

„Kaip nuotaikos?“, – klausia profesorius.

„Baimingos, – veblenu mėgindama drąsintis – Ar bus kaip Borisui?“. (Johnsonui irgi neseniai pakrapštė sinusus).

„Bus dar geriau?“, – juokiasi profesorius.

Exactly.

Bakstelėjo į veną, pora ratelių akyse apsisuko ir jau girdžiu pooperacinėje – kaip jaučiatės.

Kaip čia pasakius, jaučiuosi kaip priklauso po tokio reikalo: gerklė peršti, seilės nesiryja, nosis užblokuota. Bet kaip linksma! Atrodo, tuoj eisiu baliavot.

Po poros valandų atsipaipaliojau po narkotinės apgaulės, pasižiūrėjau į veidrodėlį, norėjau klaust kas pasaulyje gražiausias, bet aišku ir taip.

Tai paklausiau į palatą užsukusio profesoriaus, kada leis namo.
Pažadėjo, kad kai išims pooperacinius inkliuzus, tada ir praneš.

Lauksiu su viltimi.

Ir kad galiausiai nosis bus kaip žmonių, ir danties implantas bus priimtinas. Ir kad karas baigsis. Ir visi gyvens ilgai ir laimingai.

Tai su šiuo pranešimu labai stipriai dėkoju auksių rankų profesoriui Eugenijui Lesinskui. Nežinau ar geria burbulus, bet po visko mielai pakelčiau taurę drauge.

Po narkozės rašau, ką noriu“, – ironijos nestokojo Violeta Baublienė.

Kiek vėliau laidų vedėja plačiau aprašė savo patirtį Santaros klinikose ir įvardijo, kuo ši gydymo įstaiga ją nustebino.

„OMG I did – II dalis.

Mano šios dienos nuotykis ligoninėj parodė, kad nuo seno iki naujo gulėjimo praėjo šviesmečiai, o mūsų medicinos sistema (Santaros klinikoje) sustyguota kaip kokioj Amerikoje.

Aišku, tiems, kas dabar Graikijoj ar Palangoj, ar šiaip gerai gyvena, atrodys, boba nupušo. Bet nelabai, dar ir narkozė jau tulike liko. Todėl parašysiu, kas nustebino.

Ligoninėje galima gulėti po vieną. Yra vienviečių kambarių ir nemokamų. Buvau pasiruošus mokėt. Nereikėjo. Sakė, mūsų skyriuje vienutės nemokamos.

Greta tulikas su dušu.

Yra tualetinio popieriaus.

Maistas valgomas.

Personalas linksmas ir nėra bobų su kibirais.

Ant langų markizės ar kaip ten jos vadinamos.

Nereikia mokėti už vaistus.

Kai seselės ateina į kambarį, beldžia į duris.

Temperatūrą matuoja per nuotolį.

Duoda drabužius. Tiesa, jie istoriniai epochiniai, bet gi kaip įdomu! Ir dar įspėjo, bus daug kraujo, parą pabūkit ligoninės uniforma.

O operacinėj – kaip kosminiam laive. Kiek aparatų ir triūbelių, mama mia! Kiek personalo šoka aplink vieną žmogų! Nespėjau stipriau apsidairyt. Galėtų, kai neužimtos operacinės, daryt ekskursijas, kad žmonės pamatytų, kaip progresyviai panaudoti jų mokesčiai.

Tempas operacinėj kaip prieš raketos startą. Viens du supakavo, paguldė, pririšo, prijungė visokių hi-tec’u, ranką liepė įkišti į kelnes, gal kad nemojuočiau kalbėdama per miegus. Į kitą – kateterį, pradėjo lašint. Dar kaukę ant veido ir ciao! Skrendam!

Tik suprantu, ligoninės ligoninėms nelygu. Bet jei rajonuose uždarinėja moderniai įrengtas ir hi-tec’ais aprūpintas ligonines, tai velniai griebtų. Progresas yra turėti aukšto lygio gydymą visur, ne tik sostineje. Ar ne?
Turbūt jau pasibaigė linksminančių dujų poveikis“, – privalumus vardijo žurnalistė.

Svarbų žingsnį žengusi V.Baublienė savo patirtimi dalijosi su tikslu – taip ji siekė padrąsinti tuos, kuriems nosies operacija atrodo per didelis iššūkis. Ji įvardijo pagrindinius pasiruošimo ir sveikimo etapus, kuriems turėtų nusiteikti kiekvienas, kenčiantis nuo tos pačios problemos.

„OMG I did it – III serija.

Tikrai labai cool ligoninė, nuotabus LOR skyrius.

Apie geroviškai nustebinusius ypatumus gydymo įstaigoje jau paraportavau bemiegę naktį.

Dabar labiau tiems, kurie vakar feisbuke po mano pirmu postu rašė turį tokią pat problemą, bet nesiryžta žengti žingsnio.

Tai trumpai blaivesnis šios dienos raportas būtų toks:

– pirmiausia raskite operuosiantį dr., eilės ilgos, greitai nebus, nebent linkstat į privačią kliniką;

– operacijos rytą kankins tik baimė ir vidurių sukimas;

– operacijos metu sapnuosit ir kaifuosit;

– operacijos popietė bus linksma, optimistiška, traukianti eit baliavot;

– vakarop nuotaika prastės;

– nesineškit rimtų knygų, sanatorijos nebus;

– naktį suksis mintys kaip sulaukti ryto;

– vakarop gausit vaistų nuo skausmo, nes ryjant net seiles ar vandenį labai nekaip;

– gausit kaliosikų (kaip vienas bičiulis profesorius sako) miegui, bet jie padės gal valandą dvi;

– bėgs daug ašarų ir norėsis išsiplėšti silikonus iš nosies;

– sveikas protas nugalės ir vaikščiosit koridoriais, be saiko landžiosit į kompą, nes knygos skaityt neįmanoma, skaičiuosit valandas, žiūrėsit pro langą kodėl taip lėtai švinta, be proto lauksit susitikimo su profesorium.

Kol kas toks updatas.

Dar bus ir IV serija, jei yra norinčiųjų“, – rašė V.Baublienė.

Po numatyto laiko, praleisto ligoninėje, V.Baublienė buvo paleista namo. Sprendimu operuotis ir Eugenijaus Lesinsko atliktu darbu ji liko be galo patenkinta, tad gausiai gyrė stebuklingas gydytojo rankas ir viso Santaros klinikų kolektyvo darbą.

„OMG I did it – IV ir paskutinė serija beigi happy end’as.

Viskas baigta. Para buvo labai įdomi, pažintine ir emocine prasme, nors bauginanti, kankinanti, bet viltinga ir prasminga.

Tęsiant medicinos ir chirurgijos užkulisių temą, pripažįstu, LT gydytojai VUL Santaros klinikos ir medicina yra aukščiausio lygio, aparatūra – progresyviausia, veiksmai vyksta ligonį tausojančia forma. Greitai, negaištant ir labai pagal grafiką.

Sakė, operuos 8 ryto, taip ir buvo. Manė, kad operacija truks valandą, tiek ir vyko. Žadėjo, išleis namo kitą dieną, taip ir padarė.

Žadėto kraujo buvo, bet ne tiek, kiek buvau įspėta. Net kai ištraukė tuos kankinusius inkliuzus, juos beje, prieš operaciją turi nusipirkti, jei nenori metro tvarsčio, sukišto į kiekvieną šnervę, kraują sustabdė per kelias minutes. Ištveriama irgi.

Įdomu, kad tai, ką kiša į nosį, jau nebe replės ir plaktukai, kuriuos esu patyrusi gal prieš 20 metų. Daktarai gal juoksis, bet žmoniškai tariant, virbalą – į nosį, per jį išsiurbia visas operacijos liekanas, palaikai nosį užspaudęs ir išeini kvėpuodamas ir dainuodamas.

Apie kančias. Sunku buvo gal tik 17 – 18 valandų. Ir jei vertinti kiek laiko vargina sloga ir nosies užgulimai, tai tos ašarotos valandos yra niekis.

Kur suklydau?

Iki operacijos pernelyg daug skaičiau ir žiūrėjau kaip operuojamos nosys, atrodė, jau ir pati išsioperuočiau, tik nėr kuo.

Bet jei rimtai, neužkraukit smegenų informacija, kurią išmano profai ir viską padaro taip, kaip reikia. Nekelkit sau emocinių audrų, jos nepadeda. Nebijokit bendros nejautros, ji suteikia komforto pacientui, beje, atsigauni po jos kaip po gero miego (gal tai ir pražudė M.Jacksoną).

Esu laiminga, kad pasiryžau dideliam darbui, viena bėda išprendė kitą. Ryt jau pradėsiu dažytis neašarojančias akis ir grįšiu į gyvenimą.

Ir giliausiai dėkoju profesoriui Eugenijui Lesinskui, kad patekau būtent į jo rankas. Patvirtinu, rankos jo lengvos ir tikrai auksinės, kaip ir minėjo visi jo pacientai ir kolegos dr.

Dabar ir aš būsiu iš tų moteriškių, kurios profesorių biškį įsimylėjo. Bet gi būna, kai pacientai įsimyli daktarus, mokiniai mokytojus ir pan. Paskui praeina.

O jei rimtai, pakartosiu jau išsakytą atradimą, su nosim yra taip: jei reikia, nelaukite, negalvokite, gal praeis savaime. Nepraeis, viskas darysis blogėjančia tvarka. Tad pirmiausia raskite savo gydytoją, kuriuo tikite, eikite ir darykite.

Visiems lengvo kvėpavimo“, – rezultatais džiaugėsi V.Baublienė.

Fotogalerija: