V.Genytė švenčia „antrą 50-metį“: apie vieną klaidą, 30 metų su vyru ir atsisveikinimą su namais

Apie tą klaidą, nuo viešumos saugomus santykius su vyru Aidu, parduodamus namus, geriausią vaistą nuo „žvaigždžių ligos“ ir ryšį su scenos kolegėmis – atviras interviu portalui Žmonės.lt.

Vaida, kokiomis emocijomis pasitinkate 51-ąjį gimtadienį?

Ramiai ir džiugiai. Pastebėjau, kad nemaža dalis galvoja, kad šiemet mano jubiliejus. Tai priimu ir tokius sveikinimus (juokiasi).

O kodėl sulaukiate sveikinimų jubiliejaus proga?

Dėl kažkokios priežasties, „Vikipedijoje“ nurodyta, kad gimiau 1974 metais. Ta klaida jau yra ne vienerius metus, vienu metu lyg jau buvo pataisyta, bet ir vėl tas pats. Ne vienas susimaišo (šypteli). Bet nieko – dukart švenčiu 50-metį.

Kaip jį paminėsite?

Nežinau. Niekad neteikiau reikšmės savo gimtadieniams, net nelabai mėgdavau jų švęsti. Tiesa, metams bėgant atsirado tradicija gimimo dienas sutikti draugų būryje. Tiesiog smagiai, linksmai paminėti. Pernai taip ir buvo, kadangi suėjo 50-imt, turėjau tikslą pasidaryti šventę. Šiemet tokio jau neturiu, nes tuo metu bus nemažai renginių, tai aiškaus plano nėra.

Ar pirmieji metai naujoje dešimtyje atnešė kokių nors gyvenimo lūžių?

Buvo visko. Bet tie lūžiai vyksta kiekvienais metais, nes vis stengiuosi eiti pirmyn. Kol esi gyvas žmogus, tol ir eini pirmyn visą laiką. Labai daug kas telpa į šį žodį (šypteli). Tai aš ir einu vis žingsnelis po žingsnelio pirmyn.

O kokie žingsneliai pirmyn šiemet labiausiai džiugino ir įsiminė?

Labiausiai džiugina tai, kad aš vis dar turiu daug koncertų, kad aš vis dar esu scenoje, nes ji mane įprasmina. Buvimas muzikoje, dainoje, scenoje yra mano realizacija ir be to man būtų labai liūdna. Aišku, džiugina ir šeima, sūnus, bet, vėlgi, čia jau visai kitoks išgyvenimas, nei scena. Šeima man yra ramybės uostas. Kai viskas gerai šeimoje, tai ir esi ramus visose srityse.

Interviu apie asmeninį gyvenimą, šeimą dalijate labai retai, dažniau kalbate apie muziką. Kodėl taip yra? Norisi saugoti savo ramybės uostą nuo aplinkinių akių?

Taip, taip ir yra. Tikiu, kad kuo mažiau kalbi apie savo asmeninį gyvenimą, tuo ramiau gyveni. Todėl aš mielai kalbu apie savo viešą gyvenimą, sceną, koncertus – viską, kas yra skirta žmonėms, bet šeima man yra privatus ramybės uostas.

Su vyru šiemet minite gražią progą – 30-imt metų kartu. Pramogų pasaulyje nemažai skyrybų, todėl paklausiu – kaip pavyksta išlaikyti santykius?

Sakyčiau, kad reikia mokėti džiaugtis vienas kito skirtumais. Ne sutapimais, o skirtumais, nes sutapimais džiaugtis labai lengva. Kai išmokau pasidžiaugti tuo, kas mus skiria, viskas tapo lengviau. Turbūt tokia ta paslaptis.

Ir, aišku, santykyje reikia mokytis, mokytis ir darkart mokytis. Abu turi turėti noro ir įdėti pastangų. O iš kur atsiranda tie norai? Iš gilinimosi į save. Jei pačiam nepavyksta suprasti, ko norisi gyvenime ir kas yra svarbu, gal reikia ieškoti pagalbos iš šalies, kreiptis į psichologus ir koučerius. Reikia suprasti save.

Ar pačiai kada nors teko ieškoti pagalbos iš šalies?

Taip. Trejus metus labai aktyviai lankiau sudėtingus psichoterapijos kursus. Jie man buvo labai nemalonūs, nes man buvo siaubingai sunku ir baisu pažvelgti į save. Mes patys sau daug meluojame, tad su tuo susidurti.... Nė už ką nenorėčiau pakartoti tų kursų, tačiau jie man labai daug davė. Turėjau labai daug baimių, nepaleistų emocijų, o po jų gavau visai kitą požiūrį į save, į kitus žmones ir situacijas. Viskas gyvenime pradėjo keistis (šypteli).

Visai neseniai nuaidėjo žinia apie apie pokyčius jūsų gyvenime – parduodate butą, kuriame užaugo jūsų sūnus, ir persikeliate gyventi kitur. Ar tas pokytis jau įvyko?

Dar ne, kol kas viskas dar tik procese. O kai jau viską turėsiu, įsigysiu ir įsirengsiu, tai ir atversiu duris į savo naujus namus. Kol kas nėra ką pasakoti (šypteli).

Tame bute gyvenote ilgus metus. Ar sprendimas keisti gyvenamąją vietą buvo sudėtingas jums pačiai?

Kol kas atrodo, kad viskas normaliai. Aišku, kiekvienas gyvenamosios vietos keitimas kelią stresą, tačiau kol kas jo stipriai nejaučiu. Gal po to, kai jau apsistosiu naujoje vietoje, jausmų bus daugiau. Tačiau tai nėra pirmas kartas gyvenime, kai tenka keisti namus. Kadaise su vyru vis kraustėmes iš vieno nuomojamo buto į kitą, tai tikiu, kad ir dabar susitvarkysiu su viskuo puikiai. Tačiau kol tame niekas nevyksta, koncentruojuosi į muzikinę veiklą.

Jus muzikinė veikla lydi visą gyvenimą. Nuo pat vaikystės esate žinoma ir atpažįstama. Kaip manote, ar kada nors esate susidūrusi su žvaigždžių liga?

Aišku, buvo. Man atrodo, kad pačioje pradžioje visi susiduria su tuo. Prisimenu, pradžioje visko buvo tiek daug, buvau tokia pavargusi nuo tos įtampos, nuo keliamų reikalavimų, nuo streso, nuo žmonių ir komentarų, kad pradėjau jausti, jog nebegaliu... Iš tos įtampos pradėjau kelti didelius reikalavimus ir kitiems, nes atrodo, kad visi tave apkalba, viskas turi būti tobulai.

Štai buvo, nueini pas stilistę ir pradedi reikalauti tam tikros šukuosenos ar prašai, kad tavęs taip nedažytų, nes blogai atrodai. Nors pats ir nejauti, bet tada kiti jau pastebi, kad susireikšminai, kad atėjo „žvaigždžių liga“. O ji juk atsiranda nuo tos įtampos ir sau keliamų reikalavimų, o ne dėl savęs iškėlimo. Tačiau vieną dieną ateina branda, atsibundi ir supranti: „Ką tu čia darai, mergaite?“. Branda yra geriausias vaistas nuo visų „žvaigždžių ligų“ (šypteli). Tačiau reikia pripažinti, kad gyvenime buvo visokių situacijų. Tikrai labai atsiprašau, jei kažką įžeidžiau. Neturėjau tokio tikslo.

Dabar esate žinoma ne tik dėl solinės karjeros, bet ir dėl 3D projekto, kurį vykdote su Rūta Ščiogolevaite ir Aiste Pilvelyte. Koncertų netrūksta, ar turite ambicijų surinkti arenas?

Ne tokių ambicijų nebeturiu. Man pakanka tiesiog tų žiūrovų, kurie yra, ir buvimo su jais. Tiek solinėje veikloje, tiek su Rūta ir Aiste renkame tikrai nemažas auditorijas, esu dėkinga už jas. Žinoma, būna visokių pamąstymų, bet ambicijų – ne. Mano gyvenime šiuo metu yra kiek kiti tikslai.

Grupėje 3D esate trys scenos divos, pasiekusios aukštumas savo solinėse karjerose. Tikiu, kad būti tokioje stiprių moterų komandoje ne taip jau ir paprasta. Ar nejaučiate konkurencijos tarpusavyje?

Mes gyvenime išties esame ne komandinės žaidėjos, o labiau individualistės, tačiau, kai susiburiame į grupę, viskas yra ant tiek profesionalu, tampame tokia stipria komanda... Esame viena kitai geros, dėmesingos kolegės, tačiau mūsų santykis yra kolegiškas, darbinis, labai profesionalus. Kažkokioms didelėms emocijoms vietos nėra.

Nevadinate viena kitos draugėmis?

Ne, ir manau, kad tai yra mūsų stiprybė. Kiekviena į šį projektą žvelgiame idividualiai, profesionaliai, turime savo tikslus ir žinome, kodėl tai darome. Maksimaliai gerai atliekame savo darbą, o tai mus veda į renginius, į koncertus.

Kiek anksčiau užsiminėte apie savo tikslus. Jei ne arenos, tai kokių užmojų turite ateinantiems metams?

Neatskleisiu, nes jau esu pasimokiusi – kai pasakau, tai ir neįvyksta. Ta pamoka man buvo labai svarbi. Po to laiko nekalbu iki tol, kol nepadarau.