V.Jakučinskaitė – apie pažintį Palangoje su Džordana, kritiką dėl „turgaus fėjos“ ir naują verslą

Viktorija, šią vasarą net tris savaites leidote Palangoje. Šis kurortas neretai sulaukia ne tik pagyrų, bet ir kritikos, o kokia jūsų patirtis?

Visada būtinai apsilankau J.Basanavičiaus gatvėje, bet nereikia apsiriboti tik miesto centru. Juk pagrindinėje gatvėje ir paplūdimyje labai daug žmonių, o tas nuolatinis triukšmas gali varginti. Ten žmonės susirenka iš įvairių Lietuvos kampelių, gali elgtis kitaip, nei man įprasta Vilniuje ir panašiai. Todėl mieliau renkuosi ramesnes vietas – toliau nuo centro galima pasijausti net kaip Nidoje, tereikia tinkamai atsirinkti paplūdimius bei kavines. Juk Palangoje tikrai pilna įvairovės.

Ar turite kokių nors tradicijų, kurių laikotės čia atvykusi?

Aš visada važiuoju į nudistų pliažą prie Nemirsetos. Mes mėgstame su dviračiais pasivažinėti ir nulekiame į tą paplūdimį, o šią vasarą pastebėjau, kad nuėmė nudistų pliažo ženklą, o vietoj jo atsirado šeimos paplūdimys. Tai supratau, kad nudistų paplūdimys ten dabar uždraustas, o apie tai niekas nepranešė. Man buvo didelis šokas, nes ten metų metus važiuodavau, būtent dėl tos laisvės, dėl galimybės maudytis nuogai, degintis. Ten niekada nebūdavo daug žmonių, buvo malonu, o dabar viskas… Mačiau, kad žmonės vis tiek iš įpročio ten deginasi nuogi, maudosi, o dabar atrodo, kad nelegaliai.

Akyliausi jūsų sekėjai tikriausiai jau pastebėjo, kad šis apsilankymas Palangoje jums atnešė ir naują pažintį. Kaip pavyko patekti į Džordanos Butkutės klipo filmavimą?

Klipo režisierė žinojo, kad aš buvau Palangoje, todėl pakvietė dalyvauti Džordanos filmavime. Su geriausia drauge Agne Jagelavičiūte jaunystėje visada visa gerkle dainuodavome „Dėl tavęs“, tai buvo mūsų pagrindinis hitas, aš labai svajojau, kad Džordana dainuotų per mano vestuves. Tačiau tada buvo jos populiarumo bumas, ji rinko pilnas arenas, tad aš žinojau, kad neturėjau nė menkiausio šanso užsisakyti jos pasirodymą vestuvėms. Taip ta svajonė ir liko neišsipildžiusi, o man Džordana yra visiška ikona, Lietuvos primadona. Džiaugiuosi, kad teko garbė su ja susipažinti.

Kaip atrodė jūsų pažintis?

Man buvo labai juokinga. Aš filmavau užkulisius, o Džordana praeidama stabtelėjo prie manęs. Ji man pasakė: „Viktorija, kaip faina, kad pagaliau susipažinome, nes anksčiau tave mačiau tik telike. Gal pasidarom selfį?“. Man buvo taip netikėta, kad ji mane pažįsta ir matė laidas su manimi. Vadinasi, mūsų požiūriai kažkuo sutampa, gal vertybės panašios ar pomėgiai.

Ar Džordana pateisino lūkesčius, o gal kažkuo ir nustebino?

Daug kas galvoja, kad tokios estrados primadonos gali būti pasikėlusios ar bendraus arogantiškai, bet Džordana labai šiltas ir nuoširdus žmogus. Ir anksčiau buvau girdėjusi apie ją gerų atsiliepimų, todėl kažko kito ir nesitikėjau. Ji labai panaši į mane – aš irgi nuoširdi, paprasta ir priimanti žmones. Aš mačiau, kaip ji bendravo su kitais, ir su visais tikrai buvo labai mandagi ir paprasta.

Jūsų gyvenime yra ir kita naujovė – juk renkate moterų sporto grupę. Kaip kilo tokia idėja?

Aš trejus metus laukiau šio momento. Būtent prieš tiek laiko sugalvojau rinkti savo mankštų grupes. Pati net 12 metų bent po 3 kartus sportuodavau su treneriais ir supratau, kad daug daugiau naudos kūnui duoda rytinės mankštos. Kiekvieną rytą padaryta mankšta labai sutvirtina kūną ir išmoko disciplinos, suteikia geros nuotaikos, dingsta depresinė būsena. Seniai norėjau to imtis, bet vis atidėliodavau, nes prioritetas buvo mano treniruotės su treneriais, o dabar pagaliau pasiryžau. Tos treniruotės bus motyvacija ir man pačiai, nes surinkus grupę jau nebegali nedaryti. Imtis šios veiklos mane labai skatino mano sekėjos.

Savo grupę labai mielai pavadinote „Avokado“.

Taip, kadaise pasakiau sekėjoms, kad nesportuodama jaučiuosi minkšta lyg prinokęs avokadas, nes tada kūnas neturi tonuso. Visos pasijuokėme, todėl pavadinome grupę „Avokado“.

Atrodo, kad jūsų gyvenimas dabar kupinas pokyčių. Juk dabar parduodate itališkus drabužius, o seniau visa širdimi buvote atsidavusi savo kūrybai mados namuose „Tiulio fėja“. Kas pasikeitė?

Aš iki šiol kuriu vestuvines ir progines sukneles, bet tą veiklą labai apmažinau. Dvidešimt metų kūriau progines sukneles, ir tai buvo tapę kaip koks įkalinimas. Vasaros metu aš negalėdavau niekur išvažiuoti, o dabar galiu sau leisti tris savaites pabūti Palangoje. Juk vasarą daugiausia vestuvių, todėl tai būdavo darbymečio laikas, kuomet kasdien turėdavau ateiti į darbą, o man jau norėjosi laisvės judėti. Aš užsakymus tikrai darau, bet tik toms, kurioms svarbu, kad šventės suknelę sukurčiau aš, o ne kitas dizaineris. Tokiems žmonėms aš visada turėsiu laiko ir padarysiu, jei kam patinka būtent mano darbai.

Dėl pasikeitimų sulaukiate ne tik pagyrų, bet ir kritikos. Jūsų socialinių tinklų paskyrose galima rasti net komentarų, kad dabar jūs ne tiulio, o „turgaus fėja“. Kaip reaguojate į tokias replikas?

Ar jūs eitumėte apie savo gyvenimą klausti nuomonės žmonių, kurių jūs net nepažįstate? Įsivaizduokime, kad prie laiptinės sėdi bobutės ir pletkina. Tai ar einame pas jas klausti, ką jos galvoja, jei mes pakeičiame darbą? Juk niekas neina, sutikite. Manau, kad komentarai socialiniuose tinkluose yra tas pats, kas kaimynų ar bobučių patarimai. Reikia gyventi savo gyvenimą, suprasti savo vertybes ir nesimėtyti. Klausantis kitų, nieko gyvenime galima ir nepasiekti.

Buvote prakalbusi apie išgyventą sunkų laikotarpį ir depresiją. Ar verslo krypties pasikeitimai atnešė kokį nors pakytį jūsų savijautai?

Pirmus porą metų jaučiau pagerėjimą, nes neturėjau taip priklausyti nuo užsakovų ir atsirado laisvė kurti savo verslą, kuris nuo jų nepriklauso. Be to, mano sename versle buvo sezoniškumas, aš keturis mėnesius dirbdavau, o likusius aštuonis man tą darbą reikėdavo susigalvoti ne tik sau, bet ir visoms siuvėjoms. Turėdavau tuos aštuonis mėnesius išmaitinti tuos žmones, kurie man dirbo, nors realaus darbo būdavo keturi ar penki mėnesiais. Toks ritmas man keldavo labai didelį stresą, juk būdavau atsakinga už komandą, kuri buvo apmokyta ir darydavo viską taip, kaip išmoko. Mes buvome susidirbę, todėl negalėjau jiems kiekvienais metais sakyti, kad dabar tiek laiko nebus darbo ir eikite namo. Žinoma, naujame darbe irgi yra sunkumų, todėl nesakau, kad viskas staiga tapo lengva.