Nuostabus artistas, „beprotiškai fantastiškas“ dainininkas, tautos dainius, bardas ir dainuojamosios poezijos populiarintojas, nepailstantis renginių ir televizijos laidų vedėjas, puikus žmogus ir, kaip sakė rašytojas Marcelijus Martinaitis, „tiesiog geras bičas“... Toks visų širdyse buvo ir liko Maestro Vytautas Kernagis (1951–2008), galiausiai po metus trukusios kovos pasiglemžtas vėžio. Šią gegužės 19-ąją jam būtų suėję 73-eji.
Paskutinėmis dienomis su Vytautu buvo patys artimiausi žmonės – žmona Dalia, dukra Eglė, sūnus Vytautas, keletas draugų, kurių, kaip sakydavo pats Maestro, niekada neturėjo daug. Vytas (taip jį vadino ne tik tie keli draugai, bet ir mylintys gerbėjai) nebijojo mirties.
Bijojo tik skausmo ir kančios... Vis dėlto jis nebuvo iš tų menininkų, kurie be perstojo kalbėtų apie damą su dalgiu. Net juodžiausiais gyvenimo laikotarpiais sakė nesusimąstydavęs apie mirtį. Pirmą kartą apie ją nuoširdžiai pagalvojo tik sužinojęs diagnozę: skrandžio vėžys