V.Landsbergis Valdovų rūmams padovanojo savo tėvo ir dailininko K.Šimonio paveikslus

Pasak Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus dr. Vydo Dolinsko, originalūs XX a. pirmoje pusėje sukurti Valdovų rūmų atvaizdai užpildo trūkstamas grandis nepertraukiamoje žmonių atminties grandinėje – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų įvaizdis buvo ir išliko gyvas tautinės savimonės simbolis.

Prof. Vytautas Landsbergis į Valdovų rūmų muziejų užsuko nešinas dideliu voku – tvarkydamas tėvo archyvą rado Kazio Šimonio tušu pieštą Vilniaus Žemutinės pilies su Valdovų rūmais atvaizdą ir savo tėvo, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, piešinį „Vilniaus Žemutinės pilies rekonstrukcijos bandymas“.

V.Landsbergis teigia žinojęs apie šiuos darbus ir jau anksčiau planavęs padovanoti juos Valdovų rūmų muziejui, tik ilgokai užtruko, kol peržiūrėjo ir sutvarkė tėvo archyvą. Anot prof. V.Landsbergio, Valdovų rūmų muziejus yra tinkamiausia vieta, kur šie kūriniai turėtų būti saugomi ir rodomi. Archyve ar bibliotekoje jie nugultų į saugyklas, o muziejuje jais galės nuolat gėrėtis lankytojai.

Originalus žymaus bei populiaraus lietuvių tarpukario ir pokario dailininko K. Šimonio tušu pieštas darbas, kuriame vaizduojama Vilniuje stovėjusi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija, sukurtas kaip ciklo, skirto Kauno ir Vilniaus senamiesčiams, kūrinys.

Prof. V.Landsbergis teigia, kad jo tėvas atsiminimuose yra aprašęs kuriozinę situaciją, kaip įsigijo visą ciklą. „Užsukęs į prieškariu Kaune surengtą parodą mano tėvas pamatė, kad centre stovi dailininkas ir su kažkuo ginčijasi. Priėjęs suprato, kad Kauno burmistras Jonas Vileišis nesutinka Kaziui Šimoniui mokėti už darbų ciklą tiek, kiek šis prašo. Autorius skundėsi, kad pats įrėmino darbus, o burmistras piešinius nori pirkti tik už įrėminimui išleistos sumos kainą. Tuo metu priėjo mano tėvas ir išrašė čekį, nusipirko visą ciklą“, – juokėsi prof. V.Landsbergis.

Pasak jo, tėvas atsiminimuose rašė, kad Kauno burmistras tada supyko, jog V. Landsbergis-Žemkalnis nupirko visą K.Šimonio tušu pieštą ciklą. 

Senamiesčio vaizdų K.Šimonis yra nupiešęs ir daugiau, bet būtent tokius atvaizdus jis vertindavo labiau nei kitą dailę. Tai galima matyti iš to, kiek juos įkainodavo parduodamas. 

Dovanotą K.Šimonio darbą V. Landsbergis vertina kaip dailininko fantaziją, sukurtą remiantis ne itin preciziškais XIX a. atvaizdais, mat XX a. pradžioje Valdovų rūmų vietoje net griuvėsių nebebuvo išlikę. Ir iš tikrųjų, K.Šimonio piešinys labai artimas Vilniaus dailininko Ivano Trutnevo (1827–1912) Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ir Aukštutinės pilies griuvėsių atvaizdui, kuris 1874 m. buvo paskelbtas Pompėjaus Batiuškovo (1811–1892) ideologizuotame albume „Rusų senovės paminklai Vakarų gubernijose“. Šis leidinys buvo plačiai žinomas ir tarpukario Lietuvoje, ir to meto lietuvių išeivijoje JAV. Apie 1920 m. identišką Vilniaus pilių su Valdovų rūmais motyvą savo patriotiniame plakate panaudojo ir Augustinas Laukžemis.

Kitas Valdovų rūmų muziejui dovanotas piešinys – Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sukurtas „Vilniaus Žemutinės pilies rekonstrukcijos bandymas“. V.Landsbergis-Žemkalnis – vienas žymiausių XX a. Lietuvos architektų ir inžinierių, kurio gyvenimas ir kūryba atspindi ištisą modernizmo epochą.

Jis sukūrė daug projektų modernizuojant tarpukario Kauną ir kitus Lietuvos miestus bei miestelius, vadovavo 1939 m. atgauto Vilniaus pertvarkymui ir Katedros aikštės rekonstrukcijos darbams, buvo 1941 m. Laikinosios vyriausybės ministras. Baigiantis karui architektas emigravo į Vokietiją, vėliau – į Australiją. Ten, pasak prof. V. Landsbergio, turbūt prisimindamas planuotus darbus Lietuvos sostinėje, žymėdamasis idėjas, V. Landsbergis-Žemkalnis ir nupiešė galimą Valdovų rūmų atstatymo projekto eskizą.

„Projektas gimė iš meilės, tėvui svajojant apie Vilnių“, – sako prof. V.Landsbergis. Beje, šiame Valdovų rūmų piešinyje aiškiai matomas ir V.Landsbergio-Žemkalnio, kaip architekto ir modernisto, braižas, nes autorius siekia netaisyklingam pastatui suteikti daugiau architektūrinės logikos ir taisyklingumo.

Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus dr. Vydo Dolinsko teigimu, abu prof. V.Landsbergio dovanoti kūriniai atsidurs nuolatinėje ekspozicijoje – I maršrute, pristatančiame Valdovų rūmų archeologinį paveldą, istorinę ir architektūrinę raidą.

„Apie šių kūrinių egzistavimą žinojome jau kelerius metus. Prof. Vytautas Landsbergis savo tėvo piešinį buvo paskelbęs savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Apie tėvo architektūrines vizijas paskutinį kartą lankydamas Valdovų rūmų muziejų buvo užsiminęs ir kitas architekto sūnus – Gabrielius Žemkalnis. Esame labai dėkingi profesoriui Vytautui Landsbergiui, kad pagaliau abu vertingi kūriniai pateko į Valdovų rūmų muziejų ir netrukus bus prieinami visuomenei nuolatinėje ekspozicijoje. Iki šiol čia buvo rodoma Vytauto Landsbergio-Žemkalnio piešinio fotografija.

Kazio Šimonio ir Vytauto Landsbergio-Žemkalnio darbai mums labai svarbūs, nes užpildo XX a. pirmosios pusės ir šio šimtmečio vidurio Valdovų rūmų atvaizdų chronologinę spragą. Atrodė, kad tarp Juozo Kamarausko ir Napalio Kitkausko yra kelių dešimtmečių tarpas, kai Valdovų rūmai nebebuvo prisimenami, nebuvo piešiami, nepuoselėtos jų prikėlimo idėjos. Dovanoti darbai paneigia įvairius išvedžiojimus, kad bent jau kai kuriais momentais Valdovų rūmų idėja nebuvo svarbi, pamiršta.

Dovanoti tarpukario bei pokario Lietuvos visuomenės iškilių atstovų – Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir Kazio Šimonio – kūriniai aiškiai paliudija istorinės atminties gyvybingumą ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje simbolinę prasmę tautos savimonei, valstybės tapatumui.

Beje, nuo Lietuvos atplėštame Vilniuje panašias Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų galimo atkūrimo vizijas kūrė ir meno istorikas, Stepono Batoro universiteto profesorius Marijanas Morelovskis (1884–1963).

Verta pabrėžti ir tai, kad Valdovų rūmų atkūrimo projekto mokslinis vadovas dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas buvo ne tik architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio mokinys, bet ir vienas artimiausių bendražygių, kolegų, bendraminčių. Vadinasi, prof. Vytauto Landsbergio dovanoti kūriniai mums leidžia drąsiai teigti, kad XVII a. viduryje nusiaubtų ir XIX a. pradžioje nugriautų Valdovų rūmų atmintis bei atkūrimo vizija nuo pat Tvano, per visą XIX ir XX a. buvo gyva ir svarbi kaip nacionalinio tapatumo simbolis.“