V.Musvydaitės sėkmės istorija: kaip mažas miestelis išaugino tarptautinio startuolio įkūrėją

Tęsiame keliones po Lietuvą, kurių metu žinomų žmonių prašome pasidalyti savo žvilgsniu, kaip per 20 metų ES investicijos pakeitė jų gimtuosius miestus. Šį kartą su V. Musvydaite-Vilčiauske stebime, kaip keičiasi ir gražėja jos gimtieji Pagėgiai.

Aplinkinius savo atkaklumu bei veržlumu stebinanti moteris atvira: būtent vaikystė mažame miestelyje suformavo požiūrį, kuris tapo sėkmingos karjeros pamatu. Daugiau nei trejus metus kartu su suburta komanda V. Musvydaitė-Vilčiauskė plėtoja per 350 tūkstančių vartotojų visame pasaulyje vienijančią vaikščiojimo programėlę „#walk15“. Nors dienotvarkė įtempta, nuolat tenka skraidyti po skirtingus Europos miestus, ji suspėja ir keliauti bei turiningai leisti laiką su vyru Gediminu ir vaikais Ula bei Benu.

Kaip pavyksta visa tai suderinti? V. Musvydaitė-Vilčiauskė atsako: svarbu laiko planavimas, aiškus prioritetų sąrašas ir, žinoma, atkaklumas siekiant užsibrėžtų tikslų. Pastaroji savybė, jos teigimu, – dar iš vaikystės.

Iš Ukrainos didmiesčio – į lėtą vaikystę Pagėgiuose

„Mano tėtis buvo Lietuvos lengvosios atletikos čempionas, o mama – Ukrainos čempionė. Taip jau nutiko, kad jiedu pirmą kartą susitiko lengvosios atletikos manieže. Bėgdamas tėtis tiesiogine to žodžio prasme nutrenkė mano mamą. Tarp jų užsimezgė draugystė, o vėliau gimėme mes su broliu“, – lemtingą tėvų pažinties istoriją žaismingai atpasakoja V. Musvydaitė-Vilčiauskė.

Naujai susikūrusi Antano ir Svetlanos Musvydų šeima apsistojo milijoniniame Ukrainos Dnipro mieste, jame susilaukė dviejų atžalų – Vlados ir Antano jaunesniojo. Musvydai svetur ilgai neužsibuvo – pedagogo išsilavinimą turintys lengvaatlečiai persikėlė į Pagėgius ir įsidarbino vietos mokykloje.

Bėgdamas tėtis tiesiogine to žodžio prasme nutrenkė mano mamą. Tarp jų užsimezgė draugystė, o vėliau gimėme mes su broliu.

„Džiaugiuosi, kad augau mažame miestelyje, pirmiausia – dėl to, kad sugebėjau ilgai pasimėgauti vaikyste. Iki šiol prisimenu, kaip su draugėmis žaidėme barbėmis iki paauglystės. Kitos popietės po pamokų ir vasaros atostogos skriejo kieme žaidžiant „Dvylika pagaliukų“ – žaidimą, kur reikia bėgti ir gaudyti; manau, „Žmonių“ skaitytojai tokį dar prisimena. Dažnai su tėvais važiuodavome į Tauragę, ten tėtis nupirkdavo man ledų“, – šypsosi V. Musvydaitė-Vilčiauskė.

Profesionalių trenerių „štabas“, kurį sudarė tėtis Antanas ir mama Svetlana, atkakliai siekti tikslo Vladą mokė nuo mažens.

„Labai „ūkiškai“ buvau įstatyta į kroso varžybas. Tada man, penktokei, nebuvo aišku, kas yra tie „trys kilometrai“. „Pradedi“, – tepasakė tėvai ir liepė bėgti sekant trasos žymeklius. Tu, vaikas, iškart skuti, kiek kojos neša, o paskui eini „ant išgyvenimo“. Atbėgau pirma, bet paskui paskelbiau nekalbadienį“, – prisimena V. Musvydaitė-Vilčiauskė.

Nuo 12 pagaliukų – iki šiuolaikiško sporto centro

Aktyvaus gyvenimo būdo propaguotojos kolekcijoje šiandien – Lietuvos lengvosios atletikos 400 metrų barjerinio bėgimo rungties aukso, estafetės 4 x 400 metrų Europos antrosios lygos pirmos vietos medaliai. Vis dėlto V. Musvydaitė-Vilčiauskė – puikus ne vien tinkamo tėvų auklėjimo, savo pačios užsispyrimo, bet ir to, kad provincija nėra nuosprendis, pavyzdys.

„Pagėgiuose nebuvo bėgimo dangos – tik žvyras, papiltas aplink vietos futbolo stadioną. Bėgiojau 400 metrų su barjerais. Reikėjo dešimties barjerų, o Pagėgiai teturėjo devynis. Žiemą bėgdavau mokyklos koridoriaus cementinėmis grindimis. Koridorius driekėsi 60 metrų, kitą atstumą įveikdavau laiptais. Būdavo, kokia mokytoja kabineto durimis vis trinkteli.

Iš šiandienės perspektyvos galiu patvirtinti, kad tokie dalykai užgrūdina, nes išaušta diena, kai atvažiuoji į Lietuvos pirmenybes, išvysti keistą darinį – maniežą su pakeltais bėgimo takais, jais bėgi pirmąsyk, bet imi ir parodai geriausią asmeninį rezultatą“, – akcentuoja V. Musvydaitė-Vilčiauskė.

Aktyvaus gyvenimo būdo propaguotoja pastebi, kad jaunimui sąlygos sportuoti šiais laikais kaip diena ir naktis skiriasi nuo jos paauglystės metų. „Vietoje miesto stadiono su žvyro danga jaunimas Tauragėje turi visą sporto kompleksą. Galima net pradėti lankyti skvošo treniruotes arba išbandyti vandenlenčių sportą.“

Nieko sau pasiekimas: Europos žaliausių miestų šimtuke

Pasak V. Musvydaitės-Vilčiauskės, ūgtelėjo ne tik Pagėgiai. Dar didesnę pažangą, jos akimis, padarė apskrities centras Tauragė.

„Paradoksalu tai, kad Tauragę gerai pažinau tik jau išvykusi iš Pagėgių“, – sako žinoma Lietuvos moteris. Štai praėjusią savaitę ji viešėjo pas tėvus, o vėliau visą pusdienį skyrė Tauragei – dairėsi ieškodama pėsčiųjų takų būsimiems vaikščiotojų maršrutams, susipažino su vietos verslu, aplankė sporto kompleksą.

Tauragė patenka tarp šimto Europos miestų, gausiančių paramą tapti klimatui neutraliais iki 2030-ųjų.

„Pažintiniai takai, kabamieji tiltai. Sunkiai tikėtina, kad jie vis dar ne iki galo atrasti“, – stebisi V. Musvydaitė-Vilčiauskė.

Gamtos lobiai – svarbi sportiškos moters atradimų dalis. Visgi milžinišką pažangą pašnekovės širdies miestas padarė technologijų srityje. Tauragė patenka tarp šimto Europos miestų, gausiančių paramą tapti klimatui neutraliais iki 2030-ųjų.

„Negaliu pasakyti, kad nustebau sužinojusi, jog Tauragė pateko tarp 100 žaliausių Europos miestų. Nenustebau, nes šis titulas pelnytas, bet to pasididžiavimo negaliu nusakyti žodžiais. Nemokamos dviračių saugyklos, besiplečiantis elektrinių paspirtukų naudotojų tinklas, o svarbiausia – pavyzdys, kurį nusižiūrėti nuo Tauragės galėtų ir kiti, kur kas didesni, miestai. Tai – nemokamas viešasis žaliasis transportas. Ne žodžiais, o dideliais darbais ir, žinoma, naudojantis Europos Sąjungos investicijomis, einama link to, kad miestas būtų ne tik judus, bet ir žalias, tvarus, patrauklus“, – dėsto V. Musvydaitė-Vilčiauskė.

Žavisi Tauragės verslo proveržiu ir drąsa

Žinoma Lietuvos moteris įsitikinusi, kad kurti sėkmės istorijas gali tik toks miestas, po kurio stogu savo nišą atranda pelningi verslai. Pati puoselėdama verslininkės gyslelę, su susižavėjimu V. Musvydaitė-Vilčiauskė žvelgia į devynmyliais žingsniais žengiančius gimtojo krašto verslus. Vienas tokių – trisdešimtmetį veikianti AB Vilkyškių pieninė, pasauliui geriau žinoma „Vilvi“ vardu.

„Toks augimas per 30 metų mažų mažiausiai įkvepia. Vilkyškiai – labai gražus miestukas ir jis visiems gerai žinomas, nes jame įsikūrusi Vilkyškių pieninė. Dabar šis tinklas jau turi penkias gamyklas, viena iš jų yra Tauragėje. Smagu buvo pasivaikščioti po gamyklą ir sužinoti iš paties įkūrėjo visą istoriją. Ir mamai pasakojau grįžusi, kad Tauragėje gimsta inovacijos: neseniai čia buvo sukurti pieno išrūgų milteliai, leidžiantys baltymus organizmui įsisavinti per vos dvi valandas“, – įspūdžiais dalijasi V. Musvydaitė-Vilčiauskė.

Naujojo Vilkyškių pieninės baltyminio produkto, itin aktualaus sportininkams, senjorams, po sunkių operacijų atsigaunantiems žmonėms, kūrimas buvo įmanomas tik dėl Europos Sąjungos investicijų. Tačiau ne mažiau, Vlados įsitikinimu, verta investuoti į viešąsias erdves, kuriose renkasi vietos gyventojai, o svarbiausia – dabarties jaunimas ir ateities Lietuvos lyderiai.

„Tauragės krašto muziejus ir itin judrūs vietos bendruomenės namai įgavo visiškai naują veidą. Muziejaus apleistos patalpos virto dailiausiomis ekspozicijų salėmis. O bendruomenės namuose žaidžiamas skvošas – šiuo metu populiariausias sportas Tauragėje“, – stebisi V. Musvydaitė-Vilčiauskė.

Meilė – namams

Tarp kitko, Tauragėje įkurdintas didžiausias Baltijos šalyse vandens batutas, pagamintas Lietuvoje.

„Labai didžiuojuosi Taurage. Džiaugiuosi, kad investuojama į sportiško ir tvaraus miesto kūrimą, – teigia aktyvaus ir tvaraus gyvenimo būdo propaguotoja. – Kai manęs paklausdavo, iš kur aš esu, niekada nebijojau pasakyti, kad iš Pagėgių, netoli Tauragės. Dabar dar labiau didžiuojuosi atsakydama į klausimą, kur gimiau: Ukrainoje. Taip pat smagu, kad vaikai labai nori pas senelius ir jiems šis kraštas labai artimas.“

Keliaudama po Europą ir pristatinėdama savo startuolio idėją, V. Musvydaitė-Vilčiauskė visuomet papasakoja ir programėlėje parodo Tauragę.

„Simboliška, kad čia sukūrėme vienus pirmųjų pasivaikščiojimo maršrutų ir pasodinome vienus pirmųjų žingsnių, kuriuos nuėjo tauragiškiai, medelius.“

Sugrįžusi į kraštą, kuriame užaugo, žinoma moteris visuomet išeina pasivaikščioti su šeima, o joje yra net trys Antanai – tėtis, brolis ir krikšto sūnus.

„Su seneliais mano vaikai turi labai tvirtą ryšį. Mama Ulai ir Benui padeda akademinėje srityje, tėtis lavina sportiškumą. Ula šiemet pradėjo šokinėti į aukštį ir užsimojo kitąmet tapti stipriausia Lietuvoje – sakyčiau, nemenkos ambicijos, tad štai treniruojasi su seneliu. Taip pat šalimais gyvena mano brolis Antanas su šeima ir mano krikštasūniu Antanuku. Pusiau juokais, pusiau rimtai Pagėgius vadinu „perauklėjimo stovykla“. Visas procesas vyksta namie prie knygų, didžiuliame kieme prie namų arba sodelyje užmiestyje su dar nuo mano laikų išlikusia serbentų rinkimo į stiklainius tradicija“, – juokiasi V. Musvydaitė-Vilčiauskė.