Vabi sabi – netobulo gyvenimo filosofija

Japonijoje egzistuoja šimtametė keramikos technika, vadinama kintsukuroi, kai sudužusio indo dalys suklijuojamos ir užtepamos aukso, sidabro arba platinos sluoksniu, pabrėžiant šukių jungimo linijas. Toks indas laikomas dar gražesniu – kaip netobulumo ir trapumo įrodymas, atsparumo, gebėjimo išgyventi, atsigauti ir tapti stipresniam simbolis.

Ši praktika siejama su vabi sabi – japonų estetikos filosofija, apie kurią daug kalbama, tačiau kurios neįmanoma tiksliai apibrėžti – net šalyje, kurioje ji atsirado. Sakoma, kad dzenbudistai, kurių idėjos tapo vabi sabi filosofijos pagrindu, visada įtariai žvelgė į kalbą – kaip į spąstus, neleidžiančius suprasti dalykų. Jie tikėjo, kad tie, kurie žino, paprastai daug nekalba, o tie, kurie kalba daug, iš tikrųjų žino labai mažai.

Keramika, arbatos gėrimo ceremonija, ikebana, sodininkystė, haiku – vabi sabi prisilietė prie daugelio Japonijos menų. Be vabi sabi principų visi jie prarastų tą sunkiai apibūdinamą minimalistinį individualumo skonį, kurį pajutę sakome: subtilu kaip japonų. Vabi pažodžiui reiškia „kuklumas, santūrumas“, o sabi – „grožis, ateinantis su laiku“. Paprastas, bet prasmingas grožis. Griežta, bet gero skonio estetika.

Vabi sabi filosofija apima tris pagrindinius principus: nieko nėra amžino, niekas nesibaigia, niekas nėra tobulas. Japonai turi legendą, kuri šią filosofiją puikiai atskleidžia. Kadaise jaunas vyras, vardu Sen no Rikyu, troško išmokti arbatos ruošimo meno paslapčių. Arbatos meistras Takeno Joo, pas kurį nuvyko jaunuolis, nutarė šį išmėginti ir paprašė sutvarkyti sodą. Vaikinas tai padarė nepriekaištingai: kiekvienas akmuo ir augalas turėjo savo vietą, ant žemės nebuvo matyti nė vieno nereikalingo lapelio. Visgi prieš pakviesdamas meistrą Rikyu pakratė žydinčią vyšnią – keli žiedlapiai nukrito ant žolės po medžiu. Takeno, sužavėtas jaunuolio darbo, priėmė jį mokiniu. Rikyu tapo garsiu arbatos meistru ir japonai iki šių dienų gerbia jį už talentą ir tai, kad pirmas suprato vabi sabi – netobulumo meno – esmę.

Japonijoje įsitvirtinęs XV amžiuje kaip priešprieša vyraujančiam perfekcionizmui, gausumo ir išlaidumo estetikai, vabi sabi yra menas, kviečiantis atrasti grožį netobuluose ir žemiškuose dalykuose, vertinti autentiškumą. Mūsų dienomis vabi sabi paplito kaip priešybė greitam gyvenimo būdui, masinės gamybos produkcijai, kiekybei: sendaikčių turgūs prieš prekybos centrus, amžiaus nugludintos medinės grindys prieš naujas ir prašmatnias, viena rožė prieš šimtą. Vabi sabi skatina vartoti mažiau (kartu mažiau švaistyti energijos ir šiukšlinti), atsikratyti daiktų, kurie mums nieko nebereiškia, nebūti mados vartotojais – tai ne dekoravimo, o gyvenimo būdas, jausminis pasaulio suvokimas.

Vabi sabi primena, kad visi esame laikini Žemės gyventojai: mūsų kūnai, kaip ir mus supantis materialus pasaulis, ilgainiui virs dulkėmis. Per vabi sabi mokomasi suprasti natūralų gyvybės ir mirties ciklą, jo didybę ir melancholiją, slypinčią bėgančio laiko žymėse. Ši estetikos filosofija vertina laiko, gamtos sąlygų, vartojimo paliktus pėdsakus. Atrasti ją – vadinasi, pamatyti grožį dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nieko verti: grynas vėlyvo rudens peizažas, skausminga apleisto pastato elegancija. Vabi sabi – tai obuolys iš senelių sodo, įskilęs dubuo, knyga užlankstytais puslapiais, numintas slenkstis, sulopytas mėgstamiausias megztinis.

Namai, kuriuose vyrauja harmonija

Laiko ir žmonių numinti laiptai. Įtrūkusi senovinė vaza. Odinė sofa su ryškiomis nuotrynomis. Itin mieli nudėvėti džinsai. Dalykai, kurių nebegalime vadinti tobulais, ir būtent dėl to jie labai gražūs. Skamba kiek miglotai, tiesa? Iš dalies taip ir yra, mat vabi sabi yra labiau jausmas – tai, ką sunku nusakyti žodžiais. Kaip ir umami: žinote, kad šis penktasis skonis egzistuoja greta saldaus, sūraus, rūgštaus ir kartaus, bet prireikus keblu jį apibūdinti, net jei labai stengiatės.

Mažiau koncentruotis į vabi – kuklumą ir santūrumą, ir labiau į sabi – netobulų, amžiaus ir istorijos paveiktų daiktų grožį.

Norint pritaikyti vabi sabi namuose ir gyvenime, neprireiks daug pinigų, specialaus pasirengimo ar įgūdžių. Užtenka proto laiko paliestam grožiui įvertinti, drąsos nebijoti paprastumo, noro aplinkai ir daiktams priimti tokiems, kokie jie yra, – gryniems ir tikriems, nenudailintiems. Gyventi lėčiau, ne daryti, o būti; priimti, o ne tobulinti. Nesimetriški rankų darbo indai, grubiai megzti pagalvių užvalkalai ir eklektiški sendaikčių turgaus radiniai: mažiau koncentruotis į vabi – kuklumą ir santūrumą, ir labiau į sabi – netobulų, amžiaus ir istorijos paveiktų daiktų grožį.

Vabi sabi estetikos paliesti namai nėra tušti ir išpuoselėti būstai, apstatyti nepriekaištingais baldais. Jie šiek tiek netvarkingi, juose dera iš pirmo žvilgsnio nederantys daiktai ir stiliai, o savininko asmenybė atsiskleidžia per asmeniškas detales. Tai vieta, kur paveldėti daiktai, vintažiniai baldai ir suvenyrai susilieja ir pasakoja čia gyvenančių žmonių istorijas. Autentiškumas yra šios filosofijos pagrindas: daiktų netobulumas – tai laiko, gamtos sąlygų ar mylimųjų palikti ženklai.

Namuose, kurie kuriami remiantis vabi sabi filosofija, vyrauja patogumas, harmonija ir sąlyginis kuklumas: tai, kas nereikalinga, išmetama, gyvenama čia ir dabar. Praktiškumas, grožis, nostalgija ir netobulumas – vabi sabi namų pagrindas ir siekiamybė. Juk, anot tapytojo ir grafiko Eugeneʼo Delacroix, tas, kuris ieško tobulumo visur, neranda jo niekur.

Paprasta, kuklu, netobula: praktinis gidas

Vabi sabi gali būti sunku pajusti, jei su šia estetikos filosofija susiduriate pirmą kartą, bet svarbu suprasti, kad ji yra labiau požiūris negu stilius. Nors ir žavimasi netobulumu, tai nereiškia, kad vabi sabi namai užversti baldais, laikraščiais, vaikų žaislais, o pakampėse mėtosi bananų žievės. Jie dinamiški, patrauklūs, kartu kuklūs, dekoro elementai natūralūs, dirbtinai nepasendinti – jų grožis ima skleistis amžiui ir laikui dirbant savo darbą. Vabi sabi moko laikytis to, kas svarbu, ir pamiršti visa kita. Kiekvienam svarbūs vis kiti dalykai, todėl vienos taisyklės, galiojančios tvarkant namus pagal šią filosofiją, nėra.

Vertinkite istoriją turinčius daiktus: senelio gamintą supamąją kėdę, močiutės austas staltieses, nušveiskite medines grindis – leiskite joms atgauti natūralią spalvą ir formą. Mėgaukitės laiko įspaustais ženklais. Jūsų namai ten, kur gyvenate, o gyvenimas, laimei ar ne, palieka savų žymių. Apsidairę pastebėsite subraižytą stalą, dėmėtą spintelę ar vaiko piršteliais nutaškuotas sienas.

Žinoma, apsileisti neverta, nudėvėtus baldus ar nusibodusį interjerą galima atnaujinti, bet tam tikrus dalykus verta palikti – ypač susijusius su gerais prisiminimais ir emocijomis.

Norėdami pakeisti aplinką neišleisdami didelės sumos pinigų, tiesiog perdažykite sienas. Priklausomai nuo pasirinktos spalvos, jausitės saugesni, aukštesni ar, atvirkščiai, žemesni, gyvenamojoje erdvėje atsiras gaivos, jaukumo. Vertinkite detales: veidrodžius, augalus, vandenį, ugnį, net kvapus – švarių drabužių, rankų muilo ar aromatinio aliejaus. Pasirūpinkite, kad pojūčiai būtų malonūs.

Klasikinė grožio idėja, kurią palaiko vakarietiška fizinė estetika, teigia nušlifuotą, simetrišką tobulumą. Vabi sabi esmė: grožis yra netobulas, laikinas ir neišbaigtas. Kaip ir gamta, kurioje viskas asimetriška. Ji nesukūrė nė vieno simetriško kalno ar bangos, nė vieno idealios formos kankorėžio. Netaisyklingas linijas ar formas jaukinkitės ir namuose, nesistenkite suvaldyti asimetrijos – ji patalpoms suteikia įvairovės, dinamiškumo.

Apsilankykite sendaikčių turguje. Pirkti nebūtina – pakaks pasimėgauti grožiu, pamėginti suvokti senų daiktų reikšmę. Pamatę įkvepiantį daiktą, įsigykite jį arba duokite sau laiko pagalvoti ir grįžkite kitą kartą. Nekaupkite šlamšto – tik tuos dalykus, kuriems jaučiate trauką ir esate tikri, kad rasite jiems vietą. Žinoma, kartais prireikia ir naujų daiktų: keičiasi aplinkybės, gimsta vaikų, jie auga, atsiranda naujų hobių ir pan. Tuomet atkreipkite dėmesį į medžiagas, iš kurių jie pagaminti, rinkitės natūralias, pavyzdžiui, medį, akmenį, liną. Jos ne tik patrauklesnės akiai, bet ir dailiai sensta.

Leonardas Korenas, vienas iš estetikos filosofijos ir vabi sabi tyrinėtojų, yra rašęs: „Prisiminkite esmę, bet neatsisakykite poezijos.“ Kitaip tariant, siekite tikslo nenaikindami grožio. Namai turi įkvėpti ir būti patogūs gyventi, bet jei kiekviename jų kampe vyraus netvarka, vaizduotei ir poilsiui neliks vietos.

Taip, turėti daug gali būti malonu, bet pusiausvyra reikalinga ir čia, tad įsigydami naujų daiktų atsisakykite senų: nebevartomų žurnalų, drabužių, kurie veržia, palėpėje ar rūsyje sukrautų menkniekių, kurių „kada nors prireiks“, dėžių su baigtais darbo projektais – suprantate, kas turima omenyje. Leiskite daiktams, kurių jums nebereikia, toliau gyventi kitų žmonių namuose. Paimkite keturias dėžes ir ant jų užrašykite: „Palikti“, „Atiduoti“, „Išmesti“ ir „Saugoti metus“. Jei paskutinės dėžės neprisiminsite metus, jos atsikratykite. O jei ilgainiui kurio nors daikto pasiilgsite, pagalvokite apie kitą žmogų, kurį jis galbūt džiugina. Ir atminkite: kuo mažiau turite, tuo labiau vertinate – tai ir yra tikroji gyvenimo poezija.