Vaida Grikšaitė-Česnauskienė: „Sako, futbolininkų žmonos lepios, bet aš to stereotipo neatitinku“ (papildyta balandžio 7 d.)

Į kavinę Vaida atidarda su vaikišku vežimėliu. Vyresnįjį sūnų Deividą, kuriam – penkeri, Vilniuje ji leidžia į darželį, o mažąjį Rojų, kuriam nėra nė dvejų, prižiūri pati. Mažylis tuoj prasimano veiklos: maitina mamą šaukšteliu, renka nuo staliukų druską, bando nepastebėtas nutykoti į žaidimų kambarį ir nusileisti nuo čiuožyklos... Vos prisėdusi ant kėdės krašto, Vaida tuoj vėl pašoka žiūrėti vaiko. Patiekalas taip ir lieka ant stalo nepaliestas: „Ai, kada nors vėliau pavalgysiu...“ Kalbantis išsprūsta, kad didžiausia prabanga jai dabar yra miegas: berniukai miega neramiai, tad naktį dažnokai tenka keltis. Bet ir tai nedidelė bėda: „Išsimiegosiu, kai vaikai paaugs...“

Prisimenu tave prieš kokius septynerius metus: viename banke turėjai savo kabinetą, buvai kostiumuota investavimo vadybininkė, galvojai ne apie vežimėlius ir pieno buteliukus, o apie puikią karjerą. Ilgiesi tų laikų?

Kartais (šypteli). Būna silpnumo akimirkų, kai pasidaro gaila savęs: „Kodėl aš turiu rūpintis visa šeima? Kodėl visa tai – man vienai?..“ Bet ramiai pasėdžiu, pamąstau, kad gyvenimas iš tiesų yra puikus, kad turiu viską, apie ką svajojau, – ir tai praeina.
Aš irgi prisimenu, kaip kadaise dirbau banke ir dariau karjerą. Pažintis su Deividu viską apvertė aukštyn kojom, bet nuo bankų iškart neatitolau. Deividas tuomet žaidė Škotijoje: įsikūrusi su juo Edinburge išsiaiškinau, kad Ūkio bankas čia netrukus atidarys savo filialą. Iki atidarymo reikėjo palaukti pusę metų – nešvaistydama laiko veltui įsidarbinau „Harvey Nichols“ parduotuvėje, kad išmokčiau škotų akcento. Po pusmečio nuėjau dirbti į banko filialą, o dar po pusmečio – pukšt – pasijutau besilaukianti. Neplanavome, galvojome – tebūnie, kaip Dievas duos, o jis iškart ėmė ir davė...

Štai tada gyvenimas ir apvirto aukštyn kojomis!

Tikrai (šypteli). Tuokėmės, kai iki gimdymo bebuvo likę pusantro mėnesio. Norėjosi anksčiau, bet, kaip visada, reikėjo taikytis prie vyro: jam juk sezonas... Teko laukti vasaros. Vilkėjau Vilijos Daugirdaitės kurtą suknelę ir sau atrodžiau graži: rodėsi, viskas gerai ir su mano veidu, ir su kūnu, tik tas pilvukas pūpso, bet kas čia tokio... O dabar kai pasižiūriu nuotraukas – ir pagurkliukas buvo atsiradęs, ir visa tokia patinusi – ko norėti, septyni su puse mėnesio... Pobūvyje išbuvau iki galo, sulaukiau fejerverkų ir šampano, o po pusantro mėnesio – pukšt – atėjo Deividukas. Ir pasinėriau į vystyklus.

Tai – skausmingas ar neskausmingas perversmas?

Tiesiogine ar netiesiogine prasme? Buvau pasiryžusi gimdyti natūraliai – taip ir padariau: gimdžiau tris paras. Ir labai skausmingai... Deividui paskambinau, kai prasidėjo pirmieji sąrėmiai: „Gal tu jau atvažiuok?“ Jis buvo kažkur Škotijoje ar Austrijoje, atsiprašė iš treniruočių, nusipirko lėktuvo bilietą. Neplanavome, kad jis dalyvaus gimdyme: man tas procesas atrodo pernelyg moteriškas ir intymus, todėl tenorėjau, kad šalia būtų mama. Vyras atvyko sūnui jau gimus, pabuvo Klaipėdoje porą dienų ir – vėl atgal. Va tada – ir skausminga, ir sunku... Visa laimė, kad tėvai buvo šalia: jie rūpinosi buitimi, o man teliko rūpintis mažyliu.

Bet vis tiek tas dienas prisimenu kaip pačias sunkiausias. Tačiau jos taip greitai praėjo... Iš Škotijos kėlėmės į Kretą, iš ten – į Salonikus, ir susimąsčiau: jeigu jau sėdžiu namie ir auginu vieną, galiu užauginti ir antrą. Su Deividu visada žinojome, jog norime mažiausiai dviejų vaikų. Ir sulaukėme Rojaus... Gimdymas šįsyk buvo greitas – vos spėjau į ligoninę. Mama vėl buvo šalia, vyras vėl atskrido tik po kurio laiko, bet aš juk prie to jau pripratusi! Nedievinu motinystės, nedažau jos vien rožinėmis spalvomis: tai yra pasiaukojimas, nelengvas etapas, kurį kone kiekviena moteris turi pereiti. Atitrūksti nuo įprastos veiklos, jautiesi niekam nereikalinga, uždaryta namuose... Bet tai praeina.

Ypač – kai esi tokia jauna mama?

Lietuvoje galioja jauno amžiaus kultas: čia viską privalai padaryti, kol esi jaunas! Štai Graikijoje žmonės – visai atsipūtę: karjera pradedama tik perkopus trisdešimtmetį, šeima – dar vėliau. Moterys pirmąsyk gimdo persiritusios trisdešimt penkerių metų ribą.

Į tave graikai tikriausiai žiūrėjo akis išpūtę?

Lygiai taip pat į mane dabar žiūri Baku. Kai vaikštinėju parke su vaikais, visi mane laiko jauna aukle: „Ne, – ginčijuosi, – aš šitų dviejų berniukų mama...“ Sunku tuo patikėti dar ir todėl, kad azerbaidžaniečiams atrodau nė dvidešimties neturinti mergiotė – tenykštės merginos dėl tamsaus gymio atrodo vyresnės. Bet aš nuo to tik kaifuoju (juokiasi).

Tu – iš tų žmonų, kurios keliauja kartu su vyrais, kad ir kur juos nuneštų kontraktas? Ne iš tų, kurios gyvena gimtajame mieste su vaikais ir laukia, kol tėtis kartą per pusmetį juos aplankys?

Aš – iš tų, kurios neabejoja, kad šeima turi būti kartu. Žinau, kad tam tikra prasme aukoju savo gyvenimą, bet manau, kad verta: vaikai dievina Deividą, o ir mudu su vyru turime būti drauge. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę susipažinti su skirtingomis tautomis ir kultūromis, džiaugiuosi, kad mano vaikai – kosmopolitai, matę pasaulio, mokantys bendrauti, per akimirką sugebantys susirasti draugų. O paskui ateis ir laikas, kai galėsiu imtis savo veiklos.

Dabar visi keturi gyvenate Baku, į Lietuvą grįžtate tik paviešėti. Kaip tau patinka tenykštis gyvenimo būdas?

Ten labai įdomu pagyventi, bet – neilgai. Vis lydi jausmas: tai, kas pas mus buvo prieš penkiolika metų, ten yra dabar. Kai nuvažiavau, Rojukui buvo pustrečio mėnesio. Pusę metų jį maitinau krūtimi, tad jokių kitų atrakcijų neturėjau: į miestą lengvai neišeisi...

Azerbaidžane turbūt negalima viešumoje maitinti vaiko?

Sykį bandžiau, užlindusi už krūmo... Aplinkiniai žiūrėjo nekaip. Apskritai Azerbaidžane motina yra šeimos žmogus: jos vieta – namuose, ir nėra ko slampinėti po parkus (šypteli). Nėra ko nei linksmintis, nei į naktinius klubus eiti. Jame buvome tik kartą: pastebėjau, kad pavienių merginų ten nėra, jei ir būtų – iškart būtų palaikytos laisvo elgesio personomis. Klubai – vyrų privilegija...

Sykį apie moteris diskutavome su savo vairuotoju. Jo pozicija buvo labai aiški: „Nenoriu, kad mano žmona dirbtų. Ji turi būti namie.“ „Žinai, aš taip negalėčiau“, – atsakiau, o jis tik pažvelgė nieko nesuprasdamas... Mūsų pasauliai – visiškai skirtingi. Žinoma, tie azerbaidžaniečiai, kurie keliauja po kitas šalis, turi kur kas platesnį akiratį, bet dauguma tebegyvena pagal griežtas senovines taisykles.

Kaip jūs ten įsikūrėte?

Išsinuomojome beveik šimto kvadratinių metrų ploto butą su euroremontu daugiaaukščiame name. Azerbaidžane tai didelė prabanga: tokiuose namuose gyvenantys žmonės paprastai turi savo vairuotojus, aukles ir tarnaites. Įprastas vaizdas pro langą: kieme stovi prabangūs automobiliai, vairuotojai juos blizgina ir laukia savo šeimininkų... Galėjome išsinuomoti ir namą, bet dauguma jų – toliau už miesto, o aš norėjau gyventi centre ir būti visiškai nepriklausoma nuo transporto. Dabar visur galiu nueiti pėsčiomis: šalia – nuostabus parkas, turgus ir parduotuvės, netoli – promenada ir jūra. Vairuotoją pasisamdėme tik iš pradžių: paskui atleidome, nes man trūko kantrybė. Jeigu paprašau: „Būk pusę vienuoliktos“, tai nereiškia, kad galima atvažiuoti vienuoliktą ar dar vėliau... Puikiai apsieinu ir be jo. Kaip visada: niekas nepadarys geriau nei aš pati...

O vairuoti pati nesiryžti?

Ne!.. Lietuvoje nuolat vairuoju, bet Azerbaidžano eismas man kelia šoką: jokios tvarkos, jokių taisyklių, pirmenybė tam, kurio mašina brangesnė. Net įsėdus į taksi adrenalino būna per akis. Tad stengiuosi vaikščioti pėsčiomis: kasdien – į parką, kas antrą dieną – į turgų šviežių vaisių ir daržovių. Mėsos ten perku retai: ji kažkodėl nelabai patraukliai atrodo... Turime keletą mėgstamų europietiškų kavinių, pabandome ir Azijos virtuvės. Vaikams ruošiu daržovių, košių, žuvų, salotų. Tačiau negaminu nuo ryto iki vakaro, nesu tik namų moteris: susigalvoju ir kitokios veiklos.

Ką dar veiki?

Nusiunčiau savo nuotraukų į vietinę modelių agentūrą. Nuėjau į susitikimą, papasakojau apie save: ištekėjusi, turiu du vaikus... Jie niekaip negalėjo tuo patikėti. Pripažino: „Kaip modelis, tu jau esi vyresnio amžiaus.“ Suprantu, juk man – jau dvidešimt devyneri: pagal jų kriterijus tai labai daug! Bet jie manęs nepaleido. Vėliau patys internete susirado, jog esu buvusi Mis Lietuva.

Tu, baltaveidė lietuvaitė, jiems tikriausiai atrodai labai egzotiška?

Aš jiems atrodau... tikras modelis! Baku sulaukiu labai daug dėmesio. Lietuvoje daug gražių merginų, beveik kas antra gali būti modeliu, o Azerbaidžane tokių pasitaiko labai retai, tobulų figūrų – tik vienetai. Dauguma ateinančių į atrankas – pilnokos, neatitinkančios jokių reikalavimų. Juk fotografuojant visi trūkumai išlenda, kiekvienas riebaliukas matosi... O aš, atvirkščiai, jaučiu kompleksų dėl savo lieknumo. Nuolat sulaukiu replikų, raginimų valgyti... Neseniai demonstravau drabužius Liutauro Salasevičiaus kolekcijos pristatyme: vos išvydęs jis mane išvadino džiūvėsiu, aprimo tik tada, kai pasiūliau jam pasižiūrėti į save (juokiasi). Bet metams bėgant išmokau priimti save tokią, kokia esu.

Mados pasaulyje privalai būti liekna, nes masteliai persikelia į šiek tiek didesnį formatą. Todėl prabangos prekių parduotuvės „Emporium Baku“ vadovai su džiaugsmu mane pakvietė tapti jos reklamos veidu. Nuėjau ir apsalau: baltas interjeras, prados šmados, dolče gabanos, kavinėje – aipadai... Kainos – trečdaliu didesnės nei pas mus. Ir, beje, neretai užrašytos ranka ant popiergalio... Apstulbau išvydusi aštuonis šimtus eurų kainuojančius „Jimmy Choo“ batelius su užlipdyta kaina, parašyta ranka – lyg turguje! Bet pas juos tai įprasta... Modelio atlyginimas, kaip ir Lietuvoje, nėra didelis: iš jo tikrai neišgyvensi, bet aš jo ir netraktuoju kaip pajamų šaltinio. Man tai – malonus laiko praleidimo būdas: gražūs drabužiai, atotrūkis nuo namų...

Bet Azija jokios įtakos tavo skoniui nepadarė?

O ne. Aš Baku su savo stiliumi – pilkomis spalvytėmis, žemaklynėmis kelnėmis – jaučiuosi nelabai suprasta. Su kelnėmis – atskira istorija: ieškojau stilingų vaikams, kol atsitiktinai pastebėjau „Modi du“ ikoną socialiniame tinkle. Užėjusi išvydau kokių šešių rūšių kelnes – visas ir nupirkau (šypteli). Užsikabinome visa šeima, susižavėjome kokybe, originalumu ir kaina. Ėmiau jas vežti į Baku draugų vaikams. Iš pradžių jie buvo šiek tiek šokiruoti. „Ar nešiojate?“ – klausiu. – „Ne...“ – „Tai nešiokite, antraip aš nebevešiu!“ Dabar nešioja ir džiaugiasi, kolegos futbolininkai prašo Deivido, kad ir jiems tų stilingų rūbelių parvežtų. Baku tokių nėra arba yra be galo brangūs, o didžioji masė dėvi pigius, neskoningus drabužius. Nėra jie girdėję ir apie natūralią kosmetiką. Pasakoju pažįstamiems, ką naudoju, o jie stebisi: „Ekologiški aliejai?.. Atvežk ir mums.“ Ten tokių ir su žiburiu nerasi.

Sako, futbolininkų žmonos lepios: tarnaitės, auklės, prabangūs drabužiai, automobiliai... Bet aš nesilepinu prabanga, nedėviu trumpų sijonų, nešviesinu plaukų – visai neatitinku to stereotipo. Be to, mes į viską žiūrime paprasčiau. Kai Deividas buvo jaunesnis, tikrai išlaidaudavo, pirkdavo viską nuo krašto. O dabar atėjo laikas, kai daiktai nebėra svarbiausia: svarbiau – sveika mityba, sveikas gyvenimo būdas, sveikas požiūris. Kai vyras paklausė, kokios mašinos noriu, atsakiau: „Ekonomiškos.“ Nenoriu beprasmiškai išlaidauti. Taigi turiu „BMW X3“ džipuką – smagų ir labai ekonomišką. Kelionei iš Klaipėdos į Vilnių ir atgal užtenka bako, ir dar lieka... Man tai labai svarbu.

Kai grįžti namo į Lietuvą, lengviau atsikvepi?

Šįkart Lietuvoje su vaikais užsibuvome ilgai – reikėjo sutvarkyti keletą reikalų. Aišku, sunkoka, nes visas šeimos krūvis tenka man, bet namie vis tiek gera. Deividukas lanko darželį, prižiūrėti vaikus man padeda brolis Vilius ir greta gyvenantys uošviai. Galiu nueiti į įdomius renginius, rūpintis visuomenine veikla: esu UEFA Europos vaikinų iki 19 metų futbolo čempionato ambasadorė. Kol kas išsiverčiu be auklės. Jau esame įsigiję butą Senamiestyje: kol lakstome po pasaulį, jį prižiūri nuomininkai, bet kai Deividas baigs karjerą ir visam laikui grįšime į Lietuvą – ten ir įsikursime. Jis turi verslo planų, jau dabar yra šį tą pradėjęs. Tačiau tai tikriausiai įvyks dar negreitai: jam tik trisdešimt, jis dar ketina žaisti. O mano važinėjimas po pasaulį truks tol, kol Deividukas išeis į mokyklą – taigi dar porą metų. Paskui – matysime...

Teks pagyventi atskirai nuo vyro?

Su tokiais išbandymais susiduriame jau ne vienus metus – kai būna sunkiausi gyvenimo momentai, vyro nėra. Tačiau manau, kad moteris tai grūdina: tikrai jaučiuosi stipri. Jei sunku, pasiguodžiu mamai – ji mano ištikimiausia ir supratingiausia draugė. Be to, gerai pamąsčiusi suprantu, kad mano problemos – tikrai ne pačios didžiausios. Žiūrėk, kiek liūdnų pavyzdžių aplink, – gyveni, myli, planuoji, o viena akimirka – ir tavęs nebėr... Tokie dalykai sustabdo: reikia džiaugtis tuo, ką turi, ir negyventi ateitimi. Stabilumo mano gyvenime šiandien nėra, užtat yra labai gražių ekspromtų. Pavyzdžiui, Deividas paskambina: „Atskrisk pas mane“, ir aš skrendu į karštą pasimatymą, nors mes jau šešerius metus kartu... Neseniai viena skridau į Baku, vaikus palikusi mamai. Ruošiausi kaip tikram pasimatymui, laksčiau po parduotuves, stengiausi gražiai atrodyti... Ir jis ruošėsi: namai išpuoselėti, vakarienė, lauktuvės, gėlės... Manau, santykiams tai sveika. Ir tai įkvepia. Mudu pasitikime vienas kitu, dar nė karto nesame suabejoję.

Norėtum trečio vaiko – dukrytės?

Taip – būtent dukrytės! Kai antrą sykį pastojau, blykstelėjo viltis: o gal bus mergaitė?.. Juk kiekviena mama nori dukrytės. Gydytojas tas svajones nutraukė: „Tau vėl teks pirkti futbolo batelius.“ Tai gal bent trečia bus mergaitė?.. Rimtai galvojame apie trečią vaiką, bet tai turėtų nutikti, kai jau tiksės paskutiniai mano laikrodžiai. Oi, tik paklausyk, kaip aš moku planuoti...