Vaida įtaria, kad buvo apsvaiginta išprievartavimo narkotikais: „Atsibudau nuoga“

Pasak Vaidos, nuo stalo ji nebuvo pakilusi niekur, išskyrus vieną nuėjimą į tualetą. „Juokais paprašiau kolegų pasaugoti mano taurę, nors ten jau buvo likęs tik nuo ištirpusių ledukų susidaręs vanduo. Bet nenorėjau užsisakyti dar, tikėjausi, kad visą vakarą „pražaisiu“ su ta viena taure“, – prisiminė moteris.

Sugrįžusi prie stalo ji ir vėl pasinėrė į pašnekesius, kartais pakeldama apytuštę taurę ir gerdama joje esantį skysčio likutį. Nieko kito, anot Vaidos, ji nevartojo.

„Apie 1 val. nakties kompanija pradėjo skirstytis, pakilau ir aš. Dalis kolegų ėjo į priešingą pusę, o aš iki vietos, kur planavau kviestis pavežėją, ėjau kartu su keletu prie to paties stalo bare sėdėjusių jaunesnių vyrukų. Juokavome, kad turiu būti dėkinga už saugią palydą. Pamenu, pradėjau telefone ieškoti pavežėjo programėlės. O tada pasidarė silpna“, – paskutinį ryškų momentą iš to vakaro atpasakojo Vaida.

Atsibudo nuoga savo lovoje

Visa kita, anot jos, iki šiol atrodo taip, tarsi nutiko ne jai. „Atgaminu kai kurias vietas, pvz., kad kažkas klausė, koks mano adresas, kur mano raktai. Lyg kažkas padėjo įeiti į namus, guldė. Nežinau, kas tai buvo ir net to, ar tai buvo vienas, ar ne vienas žmogus... Toks jausmas, kad vaizdas išsitrynė. Atsibudau tik ryte. Savo lovoje, nusirengusi ar nurengta. Nuoga. Aš taip niekada nemiegu – neužmiegu net būdama labai stipriai apsvaigusi. Mėgstu šilumą, todėl visada miegu net su kojinėmis ir pižama. Būdavo, kad apsivelku išvirkščiai kelnes ar marškinėlius, bet niekada nelieku nuoga“, – apie pirmą pavojaus „lemputę“ pasakojo moteris.

Dar vienas keistas dalykas buvo pagirios, kurių, kaip Vaida tikėjosi, nuo vienos taurės gėrimo, neturėtų būti. „Man žiauriai skaudėjo galvą, perštėjo kūną, krėtė šaltis. Galvojau, gal peršalau, apsinuodijau. Bet nevėmiau, temperatūros neturėjau“, – apie tą dieną kalbėjo ji.

Apie tai, kad galėtų būti patyrusi seksualinį smurtą, ji sako pirmą kartą pagalvojusi, kai kitą savaitę darbe susitiko su bendradarbėmis ir pasipasakojo, kaip jautėsi šeštadienį. Viena jų, anot Vaidos, užsiminė, kad iš baro ją išlydėję vyrukai visą vakarą mėtė jai užuominas.

„Kai ji tai pasakė, prisiminiau, jog jie tikrai kažką šnekėjo apie tai, kad būčiau atsargi, nes, nors negeriu, visokių dalykų nutinka. Vienas jų lyg aiškino, kad būtina atsipalaiduoti, paleisti seksualinę energiją, nes kitaip susirgsiu depresija. Tačiau aš nekreipiau dėmesio, atrodė, kvailai juokauja ir tiek. Buvau už juos vyresnė, neplanavau daugiau turėti reikalų. Juolab – ne darbe“, – pasakojo Vaida.

Visgi kolegės pastabos ir prisiminimai jai sukėlė nerimo, o kartu – ir gėdą, kad nežino, kas nutiko.

„Galvojau, kad, jei tikrai kažkas nutiko, gal reikia kažką daryti. Bet paskui – kad nežinau, kas nutiko, gal apkaltinsiu nieko dėtus žmones. Be to, maniau, kad turėjau iš karto (kitą dieną – past.) kreiptis, o ne po kelių dienų ar savaitės...“ – apie sumišimą kalbėjo moteris ir pridūrė, kad sunku buvo ir tai, jog bendradarbius iš baro vis sutikdavo bendroje biuro virtuvėlėje, lifte.

„Svarsčiau, gal paklausti, ar kas nors mane parlydėjo. Bet vėlgi buvo gėda... Juk net nebuvau tikra, kurie iš jų lydėjo. Galvojau ir pavežėjui skambinti, bet taip ir nesiryžau. Iškvietimas buvo padarytas mano telefonu, sumokėta per mano programėlę. Atrodė, kad aš pati „atsipaipaliojau“ ir grįžusi namo „lūžau“. Bet kažkas nesuėjo“, – sako ji.

Moteris įtaria, kad į paliktą gėrimo taurę jai galėjo būti įberta prievartavimo narkotikų. Apie juos daugiau informacijos rasite čia.

Kaltina aukas, nes nori gyventi saugiame pasaulyje

Tokių istorijų kaip Vaidos – ne viena. Dalį jų galite rasti viešai pasiekiamame www.ribologija.lt puslapyje. Dauguma moterų ir vyrų, nukentėjusių nuo seksualinio smurto, savo istorijas pasakoja anonimiškai. Išdrįsti viešai prisipažinti trukdo ne tik patirta trauma, bet ir baimė dėl vis dar vyraujančio visuomenės požiūrio. Jį geriausiai apibūdina frazė „pati (pats) kalta (kaltas)“.

Atvirai apie vieną jai žinomą istoriją socialiniame tinkle „Facebook“ neseniai pasidalino ir jauna žurnalistė, gyvenanti Vilniuje.

Kad Lietuvos gyventojai iki šiol linkę kaltinti ir gėdinti seksualinio smurto aukas ir tai daro bene daugiausia iš visos Europos, patvirtina ir pernai paskelbto „Eurobarometro“ tyrimų rezultatai. Tai mato ir su seksualinio smurto tema bei aukomis dirbančių organizacijų atstovai.

Vienos jų – VšĮ Ribologija ir Nacionalinio informacijos apie seksualinį smurtą centro „Prabilk“ bendraįkūrėjų, teisininkės Rugilės Butkevičiūtės teigimu, pastaruosius trejetą metų matosi lūžis.

„Tikrai pradėjome kalbėti specializuotai apie seksualinį smurtą. Per tuos metus pavyko pasiekti, kad Lietuvoje atsirado centras „Prabilk“, kuris teikia informacinę, socialinę ir psichologinę pagalbą būtent nuo seksualinio smurto nukentėjusiems asmenims. Kai įkūrėme šį centrą, kasmet kreipėsi iki 20 besikreipiančių asmenų. Pernai dėl seksualinio smurto kreipėsi 50 žmonių. Šiemet per 4 pirmuosius mėnesius mes jau turime 50 besikreipusiųjų. Tą mums ir sakė islandės, iš kurių perėmėme darbo su seksualinio smurto aukomis gerąją praktiką, ir kurios jau 30 metų su šia tema dirba: kai atsiras specializuota pagalba, atsiras ir daugiau žmonių, kurie kreipsis. Taip ir yra“, – sakė R.Butkevičiūtė.

Visgi, anot jos, ko tikrai dar labai trūksta – teisingo visuomenės vertinimo. „Lietuvoje 43 proc. gyventojų mano, kad moteris, patyrusi seksualinį smurtą būdama apsvaigusi, iš dalies yra už tai atsakinga (Šaltinis: Eurobarometras 544 Lyčių stereotipai, smurtas prieš moteris, 2024 m.) Taigi, kur mes visai niekur nepažengėme ir kur labai sunku padaryti progresą, tai yra nukentėjusių žmonių kaltinimas. Vis dar neatsisakome požiūrio, kad, kai auka prabyla, pirmas komentaras bus, ką ji ar jis galėjo padaryti kitaip“, – sakė pašnekovė.

Kas tai lemia? Ko trūksta, kad supratimas augtų? „Daug metų bandžiau atsakyti į šitą klausimą. Bet galiausiai radau tokį atsakymą: normalu, jog žmogus galvoja, kad kitas kažką blogo padarė, jog taip nutiktų. Taip yra, nes aš, kaip žmogus, noriu galvoti, jog gyvenu saugioje visuomenėje. Ir jeigu elgiuosi teisingai, nieko neprovokuoju, neinu į kažkokią neaiškią vietą, nesirengiu netinkamai, būsiu saugus. Man taip nebus, nes šitas žmogus kažką padarė, jog to (seksualinio smurto – past.) nusipelnytų. Tarsi kai mes kaltiname kitus žmones, mums gyventi lengviau“, – nuomonę išsakė R.Butkevičiūtė.

Anot jos, žmonėms sunku pripažinti, kad, jeigu žmogus nieko blogo nepadarė, bet vis tiek nukentėjo nuo tokio baisaus nusikaltimo kaip seksualinis smurtas, tai reiškia, kad ir jis pats gali nukentėti: „O šitokią mintį prisileisti yra labai sunku, todėl daug kas nueina paprasčiausiu keliu – perkeliu atsakomybę nukentėjusiam asmeniui ir tarsi save apsaugau. <...>“.

Dar viena galima priežastis, kuri iš tiesų yra įsišaknijęs stereotipas, – kad smurtautojai yra „kažkokie monstrai“.

„Pagalvokit, kaip mes vadiname prievartautojus? Monstrai, išsigimėliai – atrodo, kad tai – nužmogėjęs žmogus, kuris gyvena miškuose. Kuris turėjo sunkią vaikystę, jį kankino ir dabar jis kitus puola. Nes vėlgi – mums gali būti labai sunku pripažinti, kad taip elgtis gali mūsų hipsteriškas kaimynas, kuris eina į prekybos centrą ir perka svogūną už 2 eurus, nes turi tam pinigų. Taip pat labai sunku pripažinti, kad prievartauti gali mūsų šeimos narys – dėdė ar senelis, kuris su mumis labai gražiai elgiasi, iš vaikystės su juo užlieja šilti prisiminimai. Mums labai sunku pripažinti, kad tai gali būti mūsų artimiausi žmonės – šeima, draugai. Vadindami tuos nusikaltusius žmones monstrais, atitoliname juos nuo savęs ir savo aplinkos, kurioje visi žmonės apsiskaitę, protingi, uždirbantys ir panašiai“, – samprotavo seksualinio smurto aukų gynėja R.Butkevičiūtė.

Balandžio 30-ąją kviečia mūvėti džinsus

Balandis – seksualinio smurto prevencijos mėnuo. Šiemet siekta atkreipti dėmesį į seksualinę prievartą, pasitelkiant prievartos narkotikus. Šios medžiagos apsvaigina žmogų, atima gebėjimą priimti sprendimus, o dažnai – ir bet kokį prisiminimą apie nusikaltimą. Tokie nusikaltimai dažnai lieka be pasekmių, nes nukentėjusieji negali pateikti aiškių parodymų, o teisinė sistema – ne visada reaguoja greitai ir efektyviai.

Paskutinę mėnesio dieną, balandžio 30-ąją, Lietuvos gyventojai kviečiami mūvėti džinsus, nusifotografuoti ir pasidalinti savo nuotrauka socialinėje erdvėje su specialia grotažyme #dzinsudiena. Taip visi prisijungusieji išreikš savo palaikymą seksualinio smurto aukoms.

„Džinsų diena“ vyks ir kitose pasaulio šalyse. Paklausta, kaip džinsai siejasi su seksualiniu smurtu, R.Butkevičiūtė paaiškino, jog idėja kilo Italijoje 1998 m.

„Džinsų diena“ yra pasaulinė iniciatyva. Viskas prasidėjo, kai Italijos teismas priėmė sprendimą, kad seksualinę prievartą patyrusi moteris esą lytiniams santykiams davė sutikimą, nes vilkėjo tokius aptemptus džinsus, jog nuvilkti juos pačiam prievartautojui be moters sutikimo būtų buvę neįmanoma. Prieš tokį teismo sprendimą protestavusios Italijos parlamentarės stovėjo ant teismo laiptų, vilkėdamos džinsus. Toks „džinsų alibi“ įkvėpė visame pasaulyje vykstančią kampaniją, kurios tikslas – vilkėdamas džinsus parodai palaikymą visiems nuo seksualinio smurto nukentėjusiems asmenims“, – pasakojo pašnekovė, pridūrusi, jog balandis daugelyje pasaulio šalių yra seksualinio smurto prevencijos mėnuo. O paskutinį balandžio trečiadienį kasmet rengiama „Džinsų diena“.

„Lietuvai ši diena yra ypatingo aktualumo, dėl to, kad mes labiau nei kitos ES šalys esame linkę kaltinti nukentėjusius žmones“, – sako R.Butkevičiūtė.

Tokių iniciatyvų rengėjai neretai sulaukia komentarų, jog vienadienės akcijos ar renginiai nekuria pokyčio. Tačiau „Ribologija“ ir „Prabilk“ atstovė tokiai minčiai prieštarauja:

„Žinoma, sistemos netransformuosime, bet taip mes siunčiame žinutę nukentėjusiems žmonėms, kurie mato, girdi, dalyvauja socialinėje erdvėje, skaito komentarus ir pasidalinimus ir jaučia palaikymą. Smagu, kad prie šitos iniciatyvos prisijungia tiek pavieniai žmonės, tiek valstybinės institucijos, verslo įmonės ir bendruomenės. Seksualinio smurto aukos girdi šią žinutę: jūs esate matomi, girdimi, kartu sukursime saugesnę bendruomenę.“

Būrys džinsuotų moterų trečiadienį lankysis ir Lietuvos Respublikos Seime, kur dar kartą primins parlamentarams apie būtinybę stabdyti seksualinį smurtą ir tai daryti atnaujinant įstatyminę bazę.