Pamenu, kaip seniai norėjai dukrytės, bet...
...bet vis atrodė, kad ne laikas, vis netinkamas laikas... Šeimoje esame trys seserys, turime gražų ryšį ir su tėčiu, ir su mama, bet mūsų moteriška linija yra išties ypatinga ir labai svarbi. Todėl visą laiką svajojau auginti dukrą ir su ja sukurti tokį gražų ryšį. Su sūnumi jis – taip pat labai stiprus, bet kitoks, dabar jau tikrai galiu palyginti. Žinau, kad sūnus yra vyras, kuris visą gyvenimą mane mylės. Ir aš jį mylėsiu. Jis visą laiką bus mano atrama, aš – jo. Tačiau dabar žiūriu į dukrą ir matau dalelę savęs. Lyg tąsą... Ir daug aiškiau suprantu, ką Atui jaučia tėtis, kodėl jam taip svarbu, kad sūnus, kaip ir jis, žaistų krepšinį. Visgi bendra lytis suteikia daug bendrystės jausmo. Džiaugiuosi pagaliau įstojusi į rožinį mergaičių klubą.
Didžioji kliūtis buvo, kad judu su vyru Elvinu gyvenate per dvi šalis – migruojate iš Lietuvos į Italiją ir atgal.
Kad norime vaiko, su Elvinu kalbėjome seniai, bet vis teoriškai, hipotetiškai. Turime planų Atą, sulaukusį penkiolikos ar šešiolikos, išleisti į Ameriką, nes jis labai tikslingai nori mokslus derinti su krepšiniu. Dabar jam – trylika su puse. Aišku, beplanuodama vis paskaičiuodavau ir savo metus – kiek man bus dar po dvejų ar trejų? Skaičiai tikrai buvo ne mano naudai...
.