Vaida Skaisgirė: „Šuolis“ sukrėtė lietuvius – jie sužinojo, kas yra sloga“
TV3 eteryje startavo spalvingas ir šlapias projektas „Šuolis“. Mano nuomone, projektas nusipelnė gero įvertinimo. Nors yra dalyvių, į kuriuos žiūrint norisi nudelbti akis, žvelgiant bendrai, „Šuolis“ yra smagus ir nuotaikingas šou, o net prieš tuos mažumėlę juokingus dalyvius norisi nusiimti kepurę. Aš nė už ką neišdrįsčiau nuo tokių bauginančiai aukštų tramplinų šokinėti. Tačiau šįkart – ne apie projektą. Šįkart – apie žiūrovus.
Pasaulio matę, išsilavinę, socialiai atsakingi, prieš patyčias kovojantys asmenys po „Šuolio“ premjeros netruko paplūsti užgauliais pasisakymais socialiniuose tinkluose bei komentarų zonoje po straipsniais apie projektą.
Atsitraukę nuo savo mėgstamos veiklos – klasikinės literatūros, Oskarus susišlavusių filmų, subtilių pokalbių su bendraminčiais prie vyno taurės senamiesčio kabake bei kitų prasmingų užsiėmimų – kažkodėl jie užgulė televizorius. Ignoruodami šiaip jau ir gražų, edukacinį projekto tikslą skatinti plaukimo sportą ir prikibę tik prie visiškai įprastų televizinio šou elementų, jie ėmė šaipytis iš vienos jaunos moters celiulito. Kitas kliuvo dėl kriminalinės praeities. Trečiam konstatavo senatvinę silpnaprotystę.
TAIP PAT SKAITYKITE: Po Indrės Kavaliauskaitės šuolio į vandenį internete plinta juokelis „Gal nosinę?“
Na taip, paplūdę savo subtilia kritika jūs tikrai demonstruojate puikų tolerancijos pavyzdį vaikučiams, dėl kurių taip pergyvenate. Patyčioms – ne. O gal, visgi, taip?
Kaip bebūtų, kritikus eruditus palikime ramybėje. Ačiū Dievui, jų nuomonė įdomi tik jų socialinio tinklo draugų ratui arba anoniminių komentatorių sandraugos nariams.
Pakalbėkime apie slogą. Peržvelgus interneto portalus bei socialinių tinklų vartotojų naujienas, šiandien aišku viena: be to, jog pirmoji „Šuolio“ laida prie televizoriaus ekranų priviliojo didžiulę auditoriją, nurungė kitų televizijų tuo pat metu rodomas programas, šaltą žiemos vakarą TV žiūrovams padovanojo gerą laiką, projektas, pasirodo, atliko ir itin švietėjišką misiją – lietuviai nuo šiol žinos, kad pasaulyje siautėja ne tik Ebola ar kiaulių maras, bet ir sloga. Taip taip, sloga, dėl kurios žmogui iš nosies išsiskiria sekretas, liaudyje vadinamas snargliu.
Projekto vedėja I.Kavaliauskaitė ryžosi šiaip jau tikrai drąsiam žingsniui – prieš vienos Rubenso damos pasirodymą šokti į vandenį pati. Ir ne šiaip sau šokti, o driokstelėti nuo 5 metrų aukščio lieptelio. Spėju, pasiruošta iš anksto, bet vis tiek labai drąsu.
Su visais drabužiais mergina nėrė į baseiną. Deja, iš vandens ji išniro su akį rėžiančią balta juosta ant veido. Na taip, situacija – ne iš patogiųjų. Gal net ir juokinga ją būtų galima pavadinti, jei ne ta dalies tautiečių nebrandi reakcija.
Jūs ką, nesate matę snarglio? Jums ką, nosies ertmės gleivinės uždegimo nėra buvę? O gal jums iš nosies paukščių pienas teka, kai susergat sloga? Palaukit... o gal jūs galvojot, kad gražios moterys nesloguoja, nedepiliuoja kojų ir neatlieka gamtinių reikalų?
Palaukit... o gal jūs galvojot, kad gražios moterys nesloguoja, nedepiliuoja kojų ir neatlieka gamtinių reikalų?
Taip, slogos padariniai tikrai nėra tas dalykas, kuriuo auditorija nori grožėtis televizijos etery, tačiau ar dėl nelaimingo atsitikimo šitas įvykis turėtų tapti pašaipų objektu? Neturėtų, tikrai neturėtų.
Aš suprantu, kai žmonės ima juoktis iš kokio nors politikieriaus išsakytų sparnuotų frazių, prieštaraujančių elementariai logikai. Galima suprasti, kai imama juoktis iš vienos ar kitos laukų gėlelės, kuri niekaip neatskirdama, kas yra seksualumas, o kas – vulgarumas, tampa panaši į nukainotą guminę lėlę iš sekso prekių parduotuvių asortimento. Bet aš nesuprantu, kai taip piktdžiugiškai juokiamasi iš tokių dalykų, kaip paprasčiausia sloga.
Įvykis, dėl kurio kilo pašaipų banga, yra netyčinis ir iš esmės visiškai nežeminantis žmogaus. Taip, jis nemalonus, neestetiškas, bet reaguoti į tai yra mažvaikiška. Ir ta reakcija tik dar sykį parodė kokia nebrandi yra nemaža mūsų visuomenės dalis. „Šuolio“ vedėja I.Kavaliauskaitė, perėjusi viešumo mokyklą diriguodama ankstesniam dideliam projektui, jau turėjo užsigrūdinti ir, neabejoju, šį šeštadienį prieš kameras ji stos tokia pat daili ir drąsi.
Bet ar jūs pagalvojote apie mergaitę iš provincijos, kuri, pavyzdžiui, vieno klasės draugų vakarėlio metu padaugino sidriuko ir apsijuokė visų akivaizdoj? Arba apie berniuką, kurio galvą koks nors fiziškai stipresnis asilas mokykloj įkišo į tualetą? Kaip po to gyventi jiems? Kaip jiems pakelti tas, nors ir gerokai siauresnio masto, pašaipas?
Ar jums neužtenka kassavaitinių kraupių žinių apie iš gyvenimo besitraukiančius jaunus žmones? Ar jūsų nešiurpina paauglių savižudybių statistika, kurios dėka lietuviai Europoje yra lyderiai? Galų gale, jums nesuvirpa širdis, kai prisimenate paskutiniame suole beverkiančią akiniuotą mergaitę, iš kurios juokėsi visa klasė? Galbūt, jums kažkada norėjosi ją užstoti, bet tada pabijojote, kad ir patys tapsite pašaipų objektu.
Štai, apie ką dabar reikėtų kalbėti ir štai, ką gali atskleisti tokie maži įvykiai – dalis visuomenės serga daug baisesne liga nei sloga.
+247