Vaida Šniurevičiūtė: „Klausydama muzikos, visada regiu šokį“

Dešimt sezonų LNOBT baleto trupėje šokanti V. Šniurevičiūtė praėjusią savaitę sostinės kultūros klube „Kablys“ publikai pristatė savos kūrybos pilno metro elektroakustinio baleto spektaklio „Newborn“ premjerą. Joje šoko LNOBT baleto trupės šokėjų duetas - ispanė Marta Navarro ir britas Benjaminas Thomas Davisas. Muziką ir „Newborn“ (kartu su Matu Samulioniu), ir „Miražui“ sukūrė kompozitorius Phun Thomas (Andrius Laucevičius).

Ar tai reiškia, kad būtent elektroninė muzika dabar Jus įkvepia choreografinei kūrybai?

Nebūtinai – tam tinka bet kuri muzika, pritampanti prie spektaklio idėjos. Jau nuo mokyklos laikų koncertuose klausydamasi muzikos prieš akis visada regėdavau šokį. Pirmajame „Kūrybiniame impulse“ dalyvavau tik kaip šokėja, tačiau antraisiais metais įsidrąsinau ir paruošiau pirmąją savo pačios kompoziciją. O pabandžius tai tapo „įpročiu“, gera proga apmąstyti ir kitiems pasakyti, ką svarbaus patyriau per metus. Idėjų „Kūrybinio impulso“ miniatiūroms semiuosi būtent iš asmeninės patirties.

Šių metų „Kūrybinio impulso“ koordinatorius, LNOBT baleto meno vadovo asistentas Martynas Rimeikis visų projekto choreografų prašė, kad pasirodymuose būtų daugiau energijos, aktyvaus veiksmo ir mažiau melancholijos. Tokias sąlygas choreografui paprasčiau išpildyti skambant elektroniniams ritmams.

O šokėjų įkalbinėti nė nereikėjo – trupės kolegos patys siūlėsi šokti mano kompozicijoje, ir tai glosto mano širdį. „Miraže“ matysite šokančius Darią Saliukaitę, Agnę Trimonienę, Viliją Montrimaitę, Gretą Gylytę, Laimį Rosleką, Karolį Šemetą ir šių metų „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatą Mantą Daraškevičių.

Ar esate griežta, viską iki paskutinės detalės iš anksto apmąstanti kūrėja, ar repeticijose leidžiate improvizuoti šokėjams?

Į kūrybą žvelgiu „neolimpietiškai“: man svarbesnis ne vieno vakaro rezultatas, o procesas. Tad bandau analizuoti žmones, ieškoti jų ypatingų bruožų, jų stiprybių... Ir mielai leidžiu patiems šokėjams prisidėti prie kūrybinio proceso, kad visi pasijustume bendra komanda. Šokėjai man net pasako, kokius jie save spektaklyje įsivaizduoja... Mėgstu kitus išklausyti, išgirsti šokėjų nuomones, suteikti jiems tokias sąlygas, kad šokdami jaustųsi natūraliai ir judėtų organiškai.

Kuris iš teatre spektaklius stačiusių žymių choreografų puoselėja panašius darbo principus?

Be abejonės, tai – Itzikas Galili. Jis šiuo metu mūsų teatre rengia būsimojo sezono premjerą, kuri vadinsis „Amžinybė ir viena diena“. Dirbdamas jis stengiasi kuo daugiau idėjų pasisemti iš šokėjų, o tuomet jų idėjas sudėlioja į vieningą visumą. Jis – filosofiškas kūrėjas, kurio spektakliuose sunku tikėtis konkretaus siužeto ar konkrečių personažų istorijų. Aš pati irgi studijavau filosofiją, tačiau dėl didelio užimtumo (teatras, dėstymas privačioje „Baleto studijoje“) savo studijas laikinai sustabdžiau.

Dar patiko „Čiurlionį“ statęs lenkų choreografas Robertas Bondara. Tik man pačiai artimesnis ir įdomesnis baleto pagrindu kuriamas šokis. Todėl kurdama stengiuosi „nenumesti“ puantų ir palaikyti neoklasikinio baleto žanrą, kurį šiuolaikinis šokis jau bando užgožti. Norėčiau užpildyti vis plačiau atsiveriančią nišą tarp klasikinio baleto ir šiuolaikinio šokio žanrų. Juk „stalčiukai“ nūdienos mene nebėra aktualūs. Kai stebiu „čiurlioniukų“ rengiamo „Kūrybinio impulso“ pasirodymus (o mokyklos baleto skyrius juos rengia jau antrus metus), matau, kad jauniausia choreografų karta bando žengti tuo pačiu keliu. Ir jiems puikiai pavyksta!

Pati baleto mokote vaikus Utenoje ir Jonavoje. Ar daug šokti norinčių vaikų gyvena mažuose miesteliuose?

Norinčių šokti vaikų „Baleto studijai“ tikrai netrūksta. Ir gabių vaikų sutinku, jų tėvams rekomenduoju kreiptis į Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrių. Bet tenykščiams vaikams savarankiškas gyvenimas sostinėje apverstų jų įprastus gyvenimus aukštyn kojomis, tad tėvai savo vaikų į Vilnių vežti neskuba: per porą metų dar nė vieno nepavyko įkalbėti.

Dar pastebiu, kad miesteliuose baleto pamokų savo malonumui kol kas nedrįsta lankyti suaugusios moterys, nors Vilniuje tai – labai populiaru.

Pernykščio Jūsų darbo „NEjuoda“ fotografija panaudota šiųmetinio „Kūrybinio impulso“ plakatui. O apie ką bus „Miražas“?

Man labai malonu, kad plakatui pasirinkta nuotrauka iš mano miniatiūros. Pernai kurdama „NEjuoda“ įsivaizdavau neišvengiamą žmogaus kūno ir sielos dialogą: kai bandai vadovautis vien idealiais troškimais, kūniškieji pasirodo ir pareikalauja savo dalies. O „Miražas“ – apie dalykus, iš tiesų esančius už mūsų akiračio ribų, bet, nepaisant to, veikiančius mūsų kasdienybę. Kartais visa mūsų realybė prilygsta miražui, nes ten, kur vienas regi balta, kitam atrodo juoda.

Pasaulyje rengiama daug jaunųjų choreografų konkursų, tačiau neteko girdėti, kad mūsų šalies kūrėjai juose aktyviai dalyvautų. Kaip manote, kodėl?

Patyliukais ir mes į vieną ar kitą konkursą užmetam akį, tačiau dalyvauti tokiuose konkursuose „Kūrybinio impulso“ choreografams būtų pakankamai sudėtinga. Visų pirma finansiškai: juk reiktų apmokėti ne vien konkurso mokestį, bet ir visų šokėjų kelionės bei pragyvenimo išlaidas. Be to, sezono metu šokėjai nuolat užimti spektakliuose, todėl suderinti bendros kelionės laiką būtų labai sudėtinga.

Tačiau matyti, ką veikia kitų šalių kūrėjai, mums būtina, o čia rengiamuose šokio festivaliuose visko tikrai nepamatysi. Todėl esu parengusi projektą ir gavusi stipendiją edukacinei kelionei į Kopenhagą. Danijos sostinėje aplankysiu keturias skirtingas šokio institucijas, tarp jų – ir garsiąją Karališkojo teatro baleto trupę. Stebėsiu meistrų repeticijas, dalyvausiu šokio dirbtuvėse. Nekantraudama laukiu šios kelionės!

O gal pasvajojate apie choreografijos studijas užsienyje?

Kažkada kalbėjau apie tai su LNOBT baleto meno vadovu Krzysztofu Pastoru: jis abejojo, ar choreografo profesijos įmanoma išmokti studijuojant. Skirtingų pasaulio meistrų, statančių spektaklius teatre, repeticijos gali suteikti daugiau vertingos patirties. Todėl geriau pasidairysiu režisūros studijų.