Vaida Židonytė: „Abi esame sveikos, mylimos ir laimingos“ (papildyta vasario 10 d.)

Dar prisimeni akimirkas, kai tapai mama?

Sunku apibūdinti tai, ką tą akimirką, kai gydytojas tau ant krūtinės padeda kūdikėlį, išgyveni. Akys mato, bet protas sunkiai suvokia, kad tai – dalelė tavęs, kad tai – tas pats žmogutis, kurį nešiojai įsčiose, kurio laukei ir apie kurį visus devynis mėnesius svajojai. Tą akimirką apima nežemiška palaima, džiaugsmas. Jau nuo pirmojo akių kontakto supratau, kad šiam ką tik į pasaulį atėjusiam angelėliui manęs reikės labiau nei bet ko kito. Tai mus su Maria tik dar labiau suartino ir tarsi nutiesė amžiną, nenutrūksiančią prieraišumo giją. Euforija nesibaigė iki šiol.

Sunku nupasakoti, koks jausmas apima, kai glausdama prie krūtinės maitinu Marią. Niekada nemaniau, kad žindymas gali sukelti tokių stiprių jausmų. Esu pakylėta, kad pati galiu maitinti mažylę, man gera stebėti, kaip ji valgo, o pasisotinusi lėtai užmerkia ryškiai mėlynas akutes ir užmiega. Ilgai ją miegančią laikau glėbyje. Žinau, kad ji jaučia mano ramybę, šilumą, švelnumą ir begalinę meilę. Abi visą laiką, nuo pat pradžių, buvome ir esame apsuptos meilės bei jaukios aplinkos. 

Kodėl dukrytę gimdei Monake, juk galėjai rinktis Milaną ar Lietuvą?

Iš pradžių maniau, kad gimdysiu Lietuvoje. Viskas aišku, paprasta – savos sienos, savi gydytojai, savi įpročiai... Vėliau su sužadėtiniu nusprendėme, kad galbūt bus geriau Milane. Jau ir gydytojus buvome radę. Tačiau pradėję svarstyti ir galvoti apie dukros ateitį – darželį, mokyklą – supratome, kad geriausia jai bus Monake. Ši valstybė be galo rūpinasi savo piliečiais, ypač – vaikais. Nebegaliu galvoti tik apie save, turiu žiūrėti į priekį ir rūpintis Marios ateitimi bei gerove. Monake labai saugu ir ramu. Tai tinkamiausia vieta vaikams auginti. Tačiau galutinai apsispręsti mums padėjo gydytojas profesorius Alainas Treisseris. Per konsultaciją supratau, kad jautriausią gyvenimo akimirką save ir savo dukrą atiduosiu tik jam į rankas. 

Marios gimimo proga Monako kunigaikščio Alberto žmona Charlene mūsų šeimai atsiuntė sveikinimą ir šventintą medalioną.

Tiesa, kad šis gydytojas priėmė aktorės Angelinos Jolie ir Brado Pitto bei milijardieriaus Romano Abramovičiaus naujagimius?

Žinau, skamba pompastiškai, bet tai – tik vienas iš įrodymu, kad jis yra tikras savo srities profesionalas. O man tai ir buvo svarbiausia. Dar svarbu, kad jis be galo atidus, nuoširdus, draugiškas. Jo rankose jaučiausi labai saugi. Ligoninė, kurioje gimdžiau, – paprasta, kukli. Joje nebuvo džiakuzi vonių, plazminių televizorių per visą sieną ar pūkinių patalų, kaip kai kas gali įsivaizduoti (šypsosi). Visas ligoninės turtas – profesionalus personalas.

Tiesa, kad Monake gimę kūdikiai sulaukia net karališkosios šeimos dėmesio?

Monake kūdikio gimimas – didelė šventė. Šia proga merija tradiciškai pasodina medelį. O tėveliams kaip atminimą įteikia sertifikatą. Bus smagu matyti, kaip kartu su Maria augs ir tas medelis. Buvau maloniai nustebinta Monako karališkosios šeimos dėmesio. Marios gimimo proga Monako kunigaikščio Alberto žmona Charlene mūsų šeimai atsiuntė sveikinimą ir šventintą medalioną. Toks gestas – išties labai malonus ir gražus. Monakas garsėja labdaringa veikla, įvairiais fondais, kurie rūpinasi beglobiais, sergančiais ar neįgaliais vaikais. Tai tik didina mano simpatiją šiai šaliai, malonu žinoti, kad gyvenu jautrių ir socialiai atsakingų žmonių apsuptyje. 

Ar Marios tėtis stebėjo, kaip ji gimė?

Ne. Esu kategoriška šituo klausimu. Manau, kad vyrui gimdykloje – ne vieta. Tai moters dalia. Nenorėjau, kad jis matytų mano skausmą, nerimautų ir jaudintųsi, jog niekuo negali padėti. Jis visą laiką laukė už durų. Kadangi nekilo jokių komplikacijų – ilgai laukti nereikėjo (juokiasi). 

Papasakok, koks jis tėvas.

Jis be galo myli dukrą, ji jam – visas gyvenimas. Bet kas čia naujo? Juk visi tėvai savo vaikus myli (juokiasi). Jo nuomone, ryšys su tėvu ne mažiau svarbus nei su mama, ir jis turi užsimegzti jau pirmosiomis kūdikio gyvenimo dienomis. Marios tėtis ne iš tų, kurie prisibijo dar visiškai trapaus kūdikio. Reikia pamatyti, kaip jiedu patogiai įsitaisę žiūri futbolo rungtynes! Ir svarbiausia – kad jis viską Mariai komentuoja, lyg ji suprastų (juokiasi). O kiek daug ir kaip emocionaliai jiedu kalbasi! Aš šiuo klausimu esu kur kas kuklesnė... 

Ar jau nusprendėte, kokia kalba Maria kalbės?

Monake oficiali kalba – prancūzų, taigi darželyje, mokykloje ji turės kalbėti prancūziškai. Ir slaugutė, kuri ją lanko kiekvieną dieną, taip pat kalba prancūziškai.  Marios tėtis – italas, su juo kalbėsis itališkai. Mano tėvai, artimieji kalba lietuviškai, todėl lietuvių jai taip pat bus privaloma. Tiesa, ir be anglų neišsivers. Taigi nelengva dalia jos laukia (juokiasi).  Prancūzų kalbą pradėjau mokytis ir aš, nes čia gyvenant būtina ja kalbėti. Be to, turiu rodyti pavyzdį dukrai. 

Jau kuris laikas gyveni Monake, sakyk, ar nesiilgi Lietuvos? 

Aš myliu Lietuvą, tai – mano gimtinė, čia mano šaknys, tradicijos, artimieji, draugai... Ir visa tai niekur nedingo. Visa tai yra manyje. Be to, aš bet kada, vos tik panorėjusi, galiu grįžti Lietuvą. Skrydis iš Milano į Vilnių trunka tiek pat, kiek kelionė automobiliu iš Šiaulių į Vilnių. 
Negaliu atsisakyti galimybių, savo likimo, savo laimės. Likimas žmogui duoda pačių įvairiausių ir netikėčiausių galimybių, nutiesia pačius įvairiausius kelius. O mano kelias mane šiandien nuvedė į pietinę Europos dalį...

Dažnai besilaukiančios moterys priauga per daug svorio ir po gimdymo kankina save dietomis. Tavo manekeniškos apimtys atrodo mažai pakitusios?

Laukdamasi priaugau dešimt kilogramų, o kai išėjau iš ligoninės, beliko vos keli. Tik dabar labai noriu saldumynų, nors jie niekada nebuvo mano mėgstamiausiųjų sąraše. Matyt, organizmas reikalauja energijos. Juk naktį ne vieną ir ne du kartus keliuosi žindyti mažylės. Mano nuomone, mama jokiu būdu negali būti egoistė ir rūpintis tik savo figūra – maitinanti motina ir dieta yra nesuderinami dalykai. Reikia sveikai maitintis, nepersivalgyti, ir organizmas pats grįš į vėžes.

Kūdikis reikalauja daug laiko ir energijos, bet nenoriu tikėti, kad nuo šiol esi tik mama... 

Jau baigiu rašyti knygą, kurią pradėjau laukdamasi Marios. Į ją sudėjau visą savo supratimą ir patirtį, įgytą grožio srityje. Tikiuosi, mano patirtis, patarimai bus naudingi mergaitėms. Noriu, jog kiekviena, kuri paims tą knygą į rankas, suprastų, kad yra vienintelė ir nepakartojama, ypatinga. Kad viskas, ko siekia, ko trokšta ir apie ką svajoja, vieną dieną gali išsipildyti. Visą gyvenimą laikiausi moto: nori – vadinasi, gali. Dalį knygos uždarbio skirsiu labdaros organizacijai. 

Tiesa, visai neseniai mano agentas Massimo Parisi pasiūlė bendradarbiauti ir rengti „Miss Photo Baltic“ konkursą. Jame dalyvautų Lietuvos, Estijos ir Latvijos atstovės. Prieš gerą dešimtmetį pati dalyvavau šitame konkurse. Prisimenu, eidama podiumu stebėjau organizatorius, komisijos narius – man jie atrodė tarsi visagaliai dievai. O dabar pati būsiu jų vietoje. Svajonės pildosi. Ir dar kaip. 

Bet tai – tik dalis šiandieninės mano veiklos. Gyvenant Monake neįmanoma būti abejingai labdaringai veiklai. Kasmet čia vyksta benamiams šuniukams skirta labdaros šventė, jaučiuosi laiminga galėdama prisidėti prie „Save the Dogs“ veiklos. 

Galbūt šiemet žadate keisti sužadėtinių statusą į oficialių sutuoktinių?

Šeima man – didžiausia vertybė. Noriu, kad mano namai būtų pilni gyvybės, šilumos, saugumo, kad mudu su vyru visada būtume apsupti vaikučių klegesio. Galiu pasakyti tik tiek, kad pavasarį planuojame daug gražių švenčių. Ir kitokių gražių svajonių turime. Praėję metai man buvo ypač geri, dosnūs, norai pildėsi, tikiu, kad ir šiais metais su Dievulio pagalba išsipildys dar viena mūsų svajonė... 

Nori pasakyti, kad jau galvojate apie antrą vaikelį? 

Garsiai ištartos svajonės dažniausiai neišsipildo, taigi palikime viską laikui...