Vaida Židonytė: „Šiandien mano meilė gilesnė ir brandesnė“ (papildyta gegužės 25 d.)

Šiuo metu tave retai pamatysi Lietuvoje, vis dažniau ir ilgiau pasilieki Italijoje. Papasakok, ką ten veiki?

Aš iš tiesų dabar labai mažai būnu Vilniuje. Nevaikštau po vakarėlius, nešmėžuoju spaudoje, todėl ir atrodo, kad manęs niekur nėra. Bet negaliu taip imti ir palikti Lietuvos: čia juk mano verslas – grožio namai „Classy Beauty“. Todėl visada, kas benutiktų, viena mano koja bus Milane, kita – Šiauliuose. Grįžusi stengiuosi pasidžiaugti namais, pabūti su tėvais, artimaisiais. Praėjusią savaitę su mama lankėmės Romoje. Mama norėjo vėl aplankyti Vatikaną, pamatyti popiežių ir tiesiog pasimelsti, padėkoti Dievui už stebuklą, kurio aš laukiu.

Roma man – gražiausias Europos miestas, toks šventas ir tyras. Milanas, kuriame šiuo metu gyvenu, puikiai tinka darbui, kaip sakoma, tai – dinamiškas modelių ir futbolininkų miestas. Bet jei jame būni nuolatos – pavargsti. Dauguma ten gyvenančių žmonių bent savaitgaliais stengiasi pabėgti nuo šurmulio.

Visi nekantriai laukė jūsų su Deividu taip kruopščiai planuotų vestuvių, o tu pasislėpei Italijoje. Kas iš tiesų atsitiko?

Sunku pasakyti. Iš tiesų buvo laikas, kai Deividas galėjo būti mano gyvenimo vyru. Pasitikėjau juo. Jis labai atsargiai ir gražiai mane prisijaukino. Abu labai stengėmės. Nepuolėme staiga vienas kitam į glėbį. Atrodė, patikrinome vienas kitą per visus, net pačius sunkiausius, išbandymus. Planavome kurti šeimą, įteisinti savo santykius. Visą savo laiką ir energiją atidaviau mūsų bendriems namams kurti. Ieškojau, dėliojau, kad tik viskas būtų gražu, tobula, idealu. Tokia aš jau esu – jei myliu, tai atsiduodu visa, jei ką nors darau, tai nuoširdžiai. Tikrai viskas atrodė kaip iš gražaus romantiško filmo. Deividas buvo be galo dėmesingas, išradingas. Visada sugebėdavo mane pralinksminti, nustebinti. Žavėjo tai, kad jis – protingas ir ambicingas. Niekada negailėjau jam gražių žodžių. Mūsų jausmai buvo tikri ir abipusiai.

Atrodė, viską reikia suspėti, viskas labai svarbu. Išmėtėme, išbarstėme save į visas puses. Ir net nepastebėjome, kaip kažkur paleidome aistrą.

Kodėl tada jūs šiandien ne kartu?

Nemėgstu knaisiotis praeityje. Sunku man apie tai kalbėti... Labai paprasta, kai kažkas kažką palieka, įskaudina, įsimaišo trečias asmuo... Mums taip nebuvo. Abu esame be galo ambicingi, veiklūs, daug dirbantys. Abu stengėmės dėl ateities, norėjome gražaus, turiningo gyvenimo. Atrodė, viską reikia suspėti, viskas labai svarbu. Išmėtėme, išbarstėme save į visas puses. Ir net nepastebėjome, kaip kažkur paleidome aistrą. Užmiršome, kad vyro ir moters santykiai, šeima – tai židinys, kurį reikia nuolat kurstyti. Tik pamiršk įmesti malkų – užges.

Nepastebėjome, kad grįžę namo tiesiog krintame į lovą ir nenorime net vakarieniauti. Neturime jėgų kalbėtis, bendrauti. Lyg ir pykčių jokių nebuvo, bet vieną dieną pastebėjome, kad mes kaip brolis ir sesuo. Tiesiog petys petin kartu einame per gyvenimą, palaikome vienas kitą, padedame vienas kitam, be tai ir – viskas... Nusprendėme padaryti pertrauką. Sutarėme palikti viską laikui – tegu jis nusprendžia, ar lemta mums būti kartu...

Ir laikas už jus nusprendė?

Laikas iš tikrųjų viską keičia... Padeda įvertinti tai, ką turi, atsirinkti ir suprasti, kokį gyvenimo kelią rinktis. Į Italiją atvažiavau penkiolikos, rankoje laikydama savo pirmąjį modelio kontraktą. Ši šalis paliko man didžiulį įspūdį. Jau tada žinojau, kad kada nors čia grįšiu ne tik dirbti, bet ir gyventi. Ir grįžau. Įsikūriau, pradėjau dirbti. Darbas padėjo užsimiršti.

Prieš gerą pusmetį Italijoje patekau į avariją. Kai atvažiavę medikai paklausė, kas sėdėjo mano vietoje, negalėjo patikėti, kad likau gyva. Paspaudę man ranką pasakė, kad šią dieną galiu švęsti kaip savo antrąjį gimtadienį. Po to įvykio manyje tarsi kažkas apsivertė. Aš pasikeičiau ir labai pasikeičiau. Supratau, kad gyventi reikia ne vien rytojumi, bet ir šia diena. Visą laiką stengiausi dėl gražios ateities, bet niekada nesusimąsčiau, kad tos ateities gali ir nebūti. Po avarijos dar ilgai galvojau apie save, savo norus, tikslus, siekius. Kas aš? Ką darau šiame gyvenime? Kaip norėčiau toliau gyventi? Įvertinau draugus ir žmonės, kurie yra šalia.

Kalėdas ir Naujuosius su draugais nusprendėme atšvęsti Tailande. Tai išties atgaivos sielai, dvasinės ramybės ir stiprių įspūdžių šalis. Tailandas man atvėrė akis. Pamačiau, kad laimingi gali būti ir tie žmonės, kurie nieko neturi. Gyvena lūšnelėse, bet šypsosi ir tą daro nuoširdžiai! Jų nuolankumas, gerumas, paslaugumas – tokie natūralūs ir tikri. Visko nenupasakosi, reikia pajusti. Ir, svarbiausia – ten niekas tavęs nevertina. Gali būti laisvas, gali būti savimi. Nereikia jokių kaukių!

Ar tiesa, kad būtent Tailande supratai, jog vėl sutikai žmogų, su kuriuo gali kurti bendrą ateitį, planuoti šeimą?

Tailande nustojau galvoti apie kitus, apie tai, kas ir ką pasakys... Gyvenau taip, kaip norėjo ir kaip liepė mano širdis. Išmokau gyventi dėl savęs. Nors ten buvau su draugų kompanija, neslėpsiu, tarp jų buvo ir man ypatingas žmogus. Man tas vyras jau seniai darė didžiulį įspūdį. O mėnuo, kartu praleistas Tailande, tik dar labiau sustiprino mūsų santykius. Supratau, kad šis vyras gali būti mano vaikų tėvas. O tai labai daug! Noriu, kad mano atžalos turėtų jo genus, skvarbias ir protingas akis. Tėvo išmintį, vidinį grožį. O meilė? Kai tau aštuoniolika – norisi visam pasauliui šaukti, kaip aistringai ir karštai myli! Bet šiandien mano meilė kitokia – ji gilesnė, brandesnė. Daugiau pagarbos vienas kitam, supratimo. Viskas kitaip. Bet drugeliai vis tiek pilve skraido! Iki šiol su didžiuliu jauduliu prisimenu jo pirmąjį skambutį. Ir dabar, kalbėdamasi su tavimi, žinau, kad nemandagu, bet vis tiek, pati matai, atsakinėju į visas jo žinutes (juokiasi).

Ir, be viso kito, tu dar laukiesi?!

Taip, aš laukiuosi! Ir dėl to esu be galo laiminga! Žinau, kad didžiausia rizika jau praėjo, todėl apie tai kalbu. Kita vertus, pažiūrėk, koks pilvukas! Niekur aš jo nepaslėpsiu (juokiasi)! Labai džiaugiuosi, kad Dievas atsiuntė mums šį stebuklą. Man vaiko lytis buvo nesvarbi, tačiau mano vyras visada svajojo apie dukrytę. Matyt, pats likimas mus suvedė.

Kaip judu susipažinote?

Labai paprastai ir visiškai atsitiktinai. Vieną gražų vakarą sėdėjau su savo artimų draugų kompanija viename Monako restorane, o jis tiesiog ėjo pro šalį. Mūsų akys susitiko. Man suvirpėjo širdis. Bet jis nuėjo. Ir net neatsisuko... Vakaras ir toliau linksmai tęsėsi. O po kelių dienų sulaukiau skambučio. Tikriausiai tokioje nykštukinėje šalyje kaip Monakas nepasislėpsi. Prisistatyti jam nereikėjo – visu kūnu ir širdimi jaučiau, kad skambina JIS. Toliau viskas vyko savaime (juokiasi). Vakarienės, gėlės... Bendra kelionė į Kaprio salą... Kaip jau kažkam pasakojau, Kapryje neįmanoma neįsimylėti. Viskas: gamta, oras, saulė, žmonės – nuteikia labai svajingai ir romantiškai. Galva, rodos, apsisuka, širdis apsąla... Nepaprastai romantiškas jausmas užlieja, kai plauki jachta tarp tų didingų, įvairiais raštais išmargintų uolų. O plaukiant dviejų susiliejusių uolų tarpu būtina pasibučiuoti. Pasak legendos, pasibučiavusi pora visą gyvenimą bus kartu. Pažiūrėsime, ar tai iš tiesų pildosi...

Nematau ant piršto sužadėtuvių žiedo. Ar jis tau pasipiršo?

Taip, tai dar vienas įspūdingas ir tikrai įsimintas mano gyvenimo įvykis. Tačiau detales norėčiau pasilikti tik sau. Tai – labai intymu ir asmeniška. O žiedas tikrai įspūdingas ir brangus mano širdžiai. Todėl nusprendžiau, kad jam kur kas saugiau seife nei ant mano piršto (juokiasi). Jei rimtai, mano akimis, jis kur kas geriau dera prie vakarinės aprangos nei prie patogaus sportinio kombinezono.

Vieną gražų vakarą sėdėjau su savo artimų draugų kompanija viename Monako restorane, o jis tiesiog ėjo pro šalį.

Jei sužadėtuvių žiedas yra, greitai turėtų būti ir vestuvės?

Žinoma, kad bus. Visada svajojau apie gražias, jaukias ir įsimintinas vestuves. Visada norėjau tikros šventės sau, savo artimiesiems. O jei jau aš ko nors labai noriu, dedu visas pastangas, kad įgyvendinčiau savo norus. Ne veltui mano gyvenimo kredo – „Jei nori, vadinasi, gali“. Jau esame aptarę, kaip turėtų atrodyti mūsų vestuvių šventė. Tik šiuo metu susikoncentravome į vaikelio laukimą. Kiekvieną dieną abu išgyvename begalinį laukimo džiaugsmą. Neįsivaizdavau, koks nuostabus jausmas apima, kai žinai, kad tavyje tuksena naujos gyvybės širdelė, tavo kūrinys, maža dalelė tavęs. Vakarais padėkoju Dievui už kiekvieną dieną, praleistą drauge...

Gal jau aptarėte, kur gims jūsų vaikelis?

Žinoma, tai padarėme jau tada, kai tik pradėjome kalbėtis apie vaikus. Gimdysiu Monake, kur yra mano vaiko tėvelio rezidencija. Tai maža, bet labai įspūdinga, be galo savo piliečiais besirūpinanti šalis.

O kur planuojate gyventi?

Turbūt keistai atrodo, bet aš puikiai sugebu gyventi ne vienoje vietoje. Šiuo metu mano namai yra ir Šiauliuose, ir Milane, ir Monake. Man nesvarbu, kur gyventi, bet svarbu, su kuo, koks žmogus kartu žengia gyvenimo keliu. Mes abu dieviname keliones. Mėgstame pažinti kitas kultūras, pajusti kitų žmonių gyvenimo būdą. Todėl nenoriu apibrėžti vietos – pasaulis didelis ir labai įdomus. O tai, kad nėra monotonijos, man tik į naudą. Tokiai kaip aš, be galo judriai, veikliai, šis gyvenimo būdas labai tinka.

Papasakok daugiau apie savo draugą, būsimą vyrą – kas jis, kuo užsiima?

Jis tikrai ypatingas žmogus. Išmintingas, protingas, daug pasiekęs, kerintis paprastumu. Turi savo praeitį, savo gyvenimo istoriją. Tai gerbiamas Italijoje žmogus. Bet jis nemėgsta viešumos ir aš gerbiu jo pasirinkimą. Jau supratau, kad asmeninį gyvenimą reikia branginti ir saugoti. Tiek labai dideli džiaugsmai, tiek buitiniai pykčiai turėtų likti tik tarp namų sienų. Noriu sukurti šeimą, kuri būtų tvirta, vieninga. Kurioje netrūktų pagarbos vienas kitam, meilės, šilumos, supratingumo. Žinau, tai nėra lengva. Poros santykiai, kaip jau minėjau, yra atsakingas darbas. Man reikia dar daug ko išmokti.

Manęs niekada nedomino gražiai įvynioti saldainiukai. Gražuoliai narcizai, kurie kalba tik apie sporto salėje praleistą laiką, naujus prabangius žaisliukus – mašinas – ar nuotykius vakarėliuose. Neturiu kantrybės klausytis tokių niekų! O galėjau būti ne vieno žymaus, tarkime, kad ir futbolininko, pašonėje. Bet tai – ne man. Noriu pamatyti ir pažinti pasaulį, noriu dar daug ko išmokti, tobulėti. Noriu dėl savo šeimos kiekvieną dieną išsikelti kokį nors naują tikslą ir įgyvendinti. Tik žinau, kad tą galėsiu daryti, jei šalia bus protingas, išmintingas žmogus. Toks, kurio išklausai ir mokaisi. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai – vyras, už kurio jaučiuosi kaip už mūro.

Jis daug pasiekęs, protingas, turtingas. Ar nebijai, kad vieną dieną uždarys tave į auksinį narvelį?

Juokauji?! Jis žino, mato, kokia esu! Jam ir patinka, kad aš veikli, savarankiška, smalsi. Manęs niekas niekada neuždarė ir neuždarys. Aišku, gimus vaikeliui, tiek, kiek dabar lakstau, neprilakstysiu. Suprantu, kad turėsiu nurimti. Daugiau dėmesio skirti namams, dukrytei. Jau dabar jaučiu, kad jėgos nebe tos. Pilna galva visokių minčių, noro lėkti, ką nors veikti, o jėgos jau po truputį senka. Anksčiau nesupratau, kodėl tos nėščiosios tokios silpnos ir paliegusios... Dabar suprantu. Vakare kūnas tiesiog ima ir atsisako. Krinti į lovą ir kaip kūdikis užmiegi (juokiasi).

Dauguma mergaičių tik ir svajoja apie tokį gyvenimą kaip tavo – su turtingu, protingu, prabangiuose namuose Italijoje ar Monake...

Neužtenka tik svajoti, reikia daryti viską, kad ta svajonė išsipildytų. Tobulėti, realizuoti save, o ne laukti, kol kažkas kažką duos. Visą gyvenimą pati dirbau ir stengiausi užsidirbti. Niekas man nieko nedavė. Aš ir toliau neapleisiu savo darbų Lietuvoje. Kaip dirbau, taip ir dirbsiu savo grožio namuose, toliau tradiciškai organizuosiu grožio konkursus, o visą patirtį apie grožį stengsiuosi perduoti mergaitėms. Norėčiau išleisti knygą ir joje pasidalyti savo patirtimi. Joje netrūktų patarimų, kaip užaugti žavioms, veiklioms ir moteriškoms. Nėštumas sumažino mano gyvenimo tempą, todėl dabar tikrai galėsiu skirti laiko knygai.