Vaidai Genytei suėjo 47-eri: „Anksčiau jautriai reaguodavau į prabėgusius metus“
47-erių metų gimtadienį mininti dainininkė Vaida Genytė sako, kad bėgant laikui jos laimė pakeitė pavidalą. Dabar moteris labiau už viską vertina ilgalaikį džiaugsmą, vidinį pasitenkinimą suteikiančius dalykus ir kaip niekada svarbų tarpusavio ryšį su šeima bei draugais. „Praėjusiu laikotarpiu iš naujo perkračiau savo įsitikinimus, išlaisvinau kadaise užrakintas idėjas bei ėmiau branginti gyvenimą čia ir dabar“, – interviu su Žmonės.lt atvirauja žinoma moteris.
Vaida, gimtadienį sutinkante gan įdomiu, daug kam liūnoku metu. Kokia jūsų vidinė būsena?
Su nostalgija prisimenu 2019-uosius metus, kuriuos nuspalvino malonūs iššūkiai, koncertai, nuostabios patirtys. Na, tikrai, atrodo, viskas ėjosi tarsi sviestu patepta ir staiga 2020-aisiais gyvenimas pasikeitė. Simboliškai juos sutikau labai įdomiai. Su vyru lygiai vidurnaktį įvažiavome į namų garažą. Susižvalgėme ir net nusijuokėme – kaip tikros žiurkės pasitikome pagal Rytų horoskopą ateinančius Žiurkės metus.
Pirmasis karantinas manęs per daug negąsdino. Labai pailsėjau, atsigavau, įdomiai praleidau laiką. Jaučiausi tarsi kokio siurealistinio filmo herojė. Nors apie virusą gyvenime negalvojau, tačiau vis praplaukdavo mintys: „o kas, jei vieną dieną pasaulis sustotų?“. Tai įvyko. Pirmuosius mėnesius atsibusdavau iš dalies ramia širdimi – niekur nereikėjo skubėti, supratau, kad esu mažas straigtelis ir nieko, kas vyksta aplink, aš nepakeisiu.
Lapkritį, kai kalendorius pasidarė tusčias, apniko kitokie jausmai
Atėjus vasarai buvau išsiilgusi koncertų, laukė daug įvairių pasirodymų, projektų. Iki antrojo karantino aktyviai padirbėjau. Tiesa, lapkritį, kai kalendorius pasidarė tusčias, apniko kitokie jausmai. Viskas tarsi apmirė. Teko prasimanyti kitokios veiklos. Dalyvavau mišiose, giedojau. Džiugu, kad vis atsiranda pirmų kartų. Man pačiai buvo be galo įdomu.
Fizinį kontaktą labai greitai keičia susitikimai virtualioje erdvėje, internetas klesti. Galbūt socialinių tinklų pasaulis jums tapo artimesnis?
Visiškai nesu medijų žmogus. Žinoma, palaikau ir suprantu tuos, kurie tai daro, aktyviai bendrauja su savo sekėjais. Gal ir aš galėčiau, bet tai visiškai – ne man. Niekaip negaliu persilaužti. Nejaučiu tuose dalykuose grįžtamojo ryšio, todėl neįsivaizduoju savęs kasdien įrašinėjant video filmukus ar kuriant „Youtube“ turinį.
Kas liečia artimuosius, internetas – gelbsti. Pabendraujame su draugais, šeimos nariais. Su tėčiu gyvename netoli vienas kito, todėl net susitikimai kartais įvyksta. Žinoma, per atstumą ir trumpučiai. Neapsikabiname, laikomės vienas nuo kito atstumo, dėvime kaukes. Tėtis priklauso rizikos grupei, todėl stengiamės taikyti visas atsargumo priemones. Su broliu jaučiamės kiek laisviau, ne tiek vienas dėl kito bijome, tačiau vis tiek apribojome susitikimų skaičių. Nutolome su draugais, atskirties šiuo gyvenimo etapu, manau, niekas neišvengsime.
Gimtadienio planų turite?
Kad gimtadienių šventimas dabar visai kitoks, visi laikosi karantino režimo, reikia gi protingai šį laiką išgyventi. Jokių gimtadienio planų neturiu. Buvo numatytas renginys bažnyčioje, tačiau dėl karantino jo nebebus. Saugant save ir kitus, susilaikysiu nuo šventimo. Juk ne mažas vaikas esu, todėl tikrai lengva sutikti ramiai. Bus dar tų gimtadienių.
Jūs visuomet žavite jaunatviškumu, energija. Atrodo, įminėte amžinos jaunystės paslaptį. Nors truputį jaudinatės dėl bėgančio laiko?
Anksčiau, prieš kokius ketverius metus, labai jautriai reaguodavau į prabėgusius metus. Vis galvodavau apie amžių, pergyvendavau. Dabar absoliučiai paleidau tuos nuogąstavimus ir susikoncentravau į gerą savijautą – viskas mane tenkina, priimu pokyčius pagal metus. Juo labiau, paskutiniu metu grožio industrija yra tokia pažengusi, kad lengvai galima sau padėti puoselėti jaunystę. Tik nepamirškite, kai atsikratome nereikalingų kilogramų, nusidažome plaukus ar grįžtame iš kosmetologijos kabineto, jaučiamės laimingos tik laikinai. Tie dalykai – paviršutiniai. Iš tikrųjų tą tęstinumą, tą džiaugsmą, kuris tęsiasi ilgiau – be galo sunku įvaldyti ir savyje uždaryti. Jei pavyksta – labai gerai. Aš laimę išmokau susikurti, suvokiau, jog ne išoriniai dalykai padeda puikiai jaustis.
Kada nors kamavotės dėl grožio?
Grožio problema, su kuria susidūriau paskutiniu metu, tai alergizuojanti nuo kaukės oda. Pas mane ji labai problematiška, daug dėmesio odai skiriu nuo 14 metų, nuolatos lankausi pas kosmetologę, nes turiu į aknę linkusių bėrimų. Aišku, per tiek laiko jau spėjau surasti mane gelbstinčius produktus ir išmokau skirti didžiausią dėmesį odai. O dabar dar labai gerai, jog nereikia tepti jokios pudros.
Kas liečia kūną, pirmojo karantino metu aš labai daug sportavau, kasdieną stengiausi atlikti mankštą, o dabar jau tiek neapsikraunu. Užtenka pasimėgauti pasivaikščiojimais gryname ore. Jie man kelia daugiausiai pasitenkinimo. Esu nusistačiusi per dieną nueiti ne mažiau 2000 žingsnių, bet, žinoma, padarau jų daugiau. Nesu sporto salių žmogus, todėl greiti pasivaikščiojimai – maloniausi. Sveika ir pakelia nuotaiką. Dar mėgstu plaukiojimą. Geriausia, kai tą darau ne baseine, nes po baseino negaliu pakęsti liekančio chloro kvapo. Maloniausia plaukioti vasarą vandens telkiniuose, šaltuoju metų laiku to daryti irgi tikriausiai nesugebėčiau.
Įsivaizduokite, jog vėl galime būti laisvi, vaikščioti be kaukių, atsipalaiduoti. Koks pirmas dalykas, kurį padarytumėte?
Pirmasis dalykas, kurį norėčiau padaryti, kai pasaulis lengviau atskvėps – nusipirkti lėktuvo bilietą. Be galo pasiilgau kelionių. Iki pandemijos su šeima daug keliavome. Dabar nežinome, kada vėl tą padaryti galėsime. Sūnus vis kartodavo mums, jei kažkur sugalvojote skristi, tai ir skriskite, nebesukite galvos.
Nežinome, kada mus kas sustabdys, ir jei kelionės yra hobis, pomėgis – reikia tą ir daryti
Sakydavo, kad sprendimus reikia priimti čia ir dabar. Jaunimas teisus, labai džiaugiuosi, jog prieš pandemiją tiek visko aplankėme. Dabar, kai pagalvoju, negaila nė vieno išleisto cento. Viso karantino metu daugiausiai aš ir prisimenu keliones, gerą nuotaiką, įspūdžius, parsivežtus iš svetur. Gyvenime juk dažniausiai prisimename ir kalbame ne apie įsigytus daiktus, bet būtent apie keliones. Tą su namiškiais ir darėme pirmojo karantino metu: žiūrėjome nuotraukas, aptarėme įspūdžius, mintimis sugrįžome į gražiausias vietas. Nežinome, kada mus kas sustabdys, ir jei kelionės yra mūsų hobis, pomėgis – reikia tą ir daryti. Gyvenimas čia ir dabar – labai svarbus bei reikalingas.
Yra dalykų, už kuriuos praėjusiems metams norėtumete padėkoti?
Vis dėlto, esu dėkinga už didžiulį ir kitokį mano asmeninio pasaulio suvokimą. Kitaip pažvelgiau į kasdienę rutiną, labiau įvertinau draugus, gyvus susitikimus. Tai buvo galimybių atradimo ir išlaisvinimo laikas. Metas, kai susimąsčiau, ką dar galiu padaryti. Jei tam tikros idėjos anksčiau manyje buvo užrakintos, dabar jas išlaisvinau.
Ateinančiais metais sau norėčiau palinkėti oro uostų, lagaminų, koncertų, žiūrovų, festivalių renginių
Na, o ateinančiais metais sau norėčiau palinkėti oro uostų, lagaminų, koncertų, žiūrovų, festivalių renginių. Jei anksčiau sau vidinės ramybės, tai šį kartą priešingai – linkiu vidinės neramybės, judesio ir daug nepamirštamų nuotykių. Iš tiesų, to linkiu mums visiems. Tiek sau, tiek kolegoms primenu stengtis išlaikyti pozityvą, sveiką protą ir tikėti, jog per ilgai viskas neužsitęs.
+39