Vaidas Baumila – apie sanatoriją ant ratų ir stiliaus detalę, be kurios neišeina iš namų

Kaip teigia pats atlikėjas, jo sanatorija ir atgaiva yra gamta, žygiai, maudynės, ekstremalus sportas ir keliavimas motociklu. Apie ekstremalius pomėgius, iššūkius, stilių, naujus muzikinius skambesius bei seną meilę kalbėjomės su Vaidu.

Vaidai, vieniems vasarą atostogos, kitiems – darbymetis. Kokia ši vasara buvo tau?

Šią vasarą aš daug dirbau, atrodo, kad neturėjau kada pailsėti. Iš kitos pusės, su draugais bandom atrasti laisvų dienų arba iš anksto pasižymėti datas, kuriomis vyktų mūsų tradiciniai, metiniai susibūrimai. Kai žinau, kad kitais metais, tą datą esu susiplanavęs, pasakau tai savo vadybai ir tuo metu nekoncertuoju. Dabar vasaros labai sėkmingos, bet karjeroje yra buvę įvairiai. Paskutinius tris metus vasaros yra labai stiprios, tikriausiai ir kita vasara bus panaši. Taigi, trumpai tariant, daug dirbau ir turėjau mažai laiko sau.

Užsiminei, kad vasarų būdavo visokių. Ar tau yra tekę pasirinkti gyventi „iš ko“ ar „kuo gyventi“?

Aš visąlaik buvau pakankamai racionalus su savo finansais, tikriausiai čia mano tėvų sąmoningo auklėjimo pasekmė. Tai turbūt labai koreliuoja su mano karjeros pasirinkimu. Gerbūvis ateina kaip karjeros pasirinkimo, profesionalumo išpildymo pasekmė. Man labai patinka mano darbas, aš juo tikrai gyvenu, kvėpuoju ir alsuoju. Be jokios abejonės, yra tam tikri atsvertai, kaip sportas ar kiti mano hobiai, kurie mane atitolina nuo darbų. Haikinti, eiti, bėgti, lipti, keliauti – tai vadinu savo sanatorija, savo laiku sau ir savo terapija.

Mano profesija man labai patinka, kadangi ji yra tokia įvairialypė: animacinių filmų garsinimas, vaidinimas filmuose, serialuose ir, be abejo, atlikėjo darbas scenoje. Aš ne tik valgau duoną uždirbtais pinigais iš savo profesijos, bet aš kartu ir maitinu savo sielą bei protą koncertuodamas ir atlikdamas kito pobūdžio darbus. Pavyzdžiui, prieš dvi dienas garsinau Trolių filmuką. Tikriausiai tai yra smagiausias darbas, kurį dirbu. Man labai smagu, kai pamatau ir išgirstu rezultatą, kai pilnoje kino salėje vaikai susėdę krykštauja juoku.

Kalbant apie tavo hobius, esi minėjęs, kad vis išbandai naujus sportus, naujas veiklas. Ar pastaruoju metu atradai ką nors naujo?

Taip, visiškai atradau! Neseniai mačiau tokį vaizdo įrašą Instagrame, kuriame vienas verslininkas dalinosi savo būdu kaip neprarasti meilės gyvenimui ir atrasti kažką naujo. Jis vadovaujasi principu, kad per metus kiekvieno gyvenime turi nutikti trys lemiantys momentai. Šiais metais aš pabaigiau „Camino de Santiago“, taigi, šie metai man jau yra istoriniai, kadangi užbaigiau tą didįjį kelią, kuris yra tiek dvasinis, tiek pramoginis, tiek sportinis. Antras dalykas, išmokau kaituoti. Turiu labai daug gerų bičiulių, kurie kaituoja, kurie vis mane kviesdavo kažkur iškeliauti kartu į Pietų Afriką, Braziliją, tačiau tekdavo atsisakyti, nes nemokėjau kaituoti. Dabar jau išmokau, todėl galėsiu kartu užsiimti šia veikla vandenyje. Ir trečias dalykas, nubėgau 21 km ir tai padariau labai greitai. Tai yra mano pirmasis pusmaratonis, kurį nubėgau per valandą ir trisdešimt minčių, išlaikiau 4 min ir 7 sek. tempą. Mano treneris, kuris mane ruošė, visiškai to nesitikėjo ir džiaugėsi, kad dabar jau gali mane ruošti maratonui, kurį norėčiau nubėgti per 3 val.

Ar dažnai šitaip meti iššūkius sau, o gal tiesiog mėgsti ekstremalumą?

Kai tu save motyvuoji, tu pradedi motyvuoti ir aplinkinius, kurie tave supa. Man paglosto ego, kai aš matau, kad kažką įkvėpiu, kažką užvedu, pavyzdžiui, atsisakyti tam tikru metu alkoholio, rūkymo, paskatinu pradėti sportuoti, tikrintis sveikatą. Mano ir draugų amžius jau yra aplink 40 m. ir virš, todėl aš stengiuosi pats save motyvuoti ir pats save nukreipti teisingesne linkme. Kaip F.Dostojevksis yra rašęs romane „Broliai Karamazovai“, vyras gali gerti ir lėbauti iki 33 metų, o po to arba meti, arba šakės. Mes nemesim, bet saikas yra tikrai reikalingas. Būtina sveikatos priežiūra, viskas gyvenime turi turėti balansą.

Aš niekad nebuvau linkęs į kraštutinumus, tad stengiuosi, kad ir sportas nebūtų kraštutinumas, kad nesportuočiau tik dėl to, kad esu priklausomas nuo kažko. Nors daugelis pasakytų, kad esu priklausomas nuo ekstrymo, nuo sporto, bet aš tikrai pažįstu žmonių, kuriems sportas yra absoliutus narkotikas, o man – ne. Kaip jau išsiaiškinome, mano hobis, mano narkotikas yra mano darbas. O čia yra gydyklos, sanatorijos, kur aš pabėgu, prasipučiu galvą, panašiai kaip knygos skaitymas. Knygas irgi paskaitau, bet dažniau rinkčiausi išeiti į mišką ir pasivaikščioti.

Kokią paskutinę skaitytą knygą rekomenduotum perskaityti?

Paskutiniu metu pradėjau labai vertinti savo miegą. Neseniai perskaičiau knygą „Kodėl mes miegame: mokslas apie miegą ir sapnus“ labai rekomenduoju, nereali knyga parašyta Matthew Walkerio. Dažniau knygų klausausi, ypač mokslo ir psichologijos knygų, o grožinę literatūrą stengiuosi skaityti, man patinka įsidėti skirtuką. Haruki Murakami yra mano pagrindinis grožinės literatūros autorius, myliu jo fantasmagoriškumą, labai atsižvelgiu į jo būdą, jo minčių dėstymą, stengiuosi jo braiže atrasti kažką savo rašymui. O psichologinių knygų klausausi, nes jas sunku skaityti. Klausai, pameti mintį, atsisuki, vėl klausaisi, kažką tuo pačiu metu veiki ir atrodo, kad klausaisi tinklalaidės.

Orai atšalo. Ar jau grįžai prie maudynių Vilnelėje?

Jo! Ir ne kartą. Tam buvau šiek tiek pametęs motyvaciją, nes vasara visada nužudo tą norą maudytis šaltame vandenyje, nors kiekvieną vasaros rytą nusipurkšdavau šaltu vandeniu, bet tai ne tas pats. Į Vilnelę atsisėdi ir galvoji „minutę išbūsiu ir viskas“. Bet taip ramiai, užsikvėpavau, užsimotyvavau nuo kitų ir vietoj minutės išbuvau kokias 4-5 minutes. Bet po to tartėjau gal valandą, bet čia ir yra gėris, tas drebulys yra tavo kūno atsakas, baltųjų kraujo kūnelių gamyba, kurie stiprina tavo imuninę sistemą. Jei sloguoju, kosčiu – nueinu išsimaudyt po šaltu vandeniu. Taip turbūt ir placebas veikia, aš nežinau, bet man taip atrodo. Daugelis dalykų veikia kaip placebas. Šaltas vanduo tikrai veikia kūną, veikia uždegimus, veikia mūsų imuninę sistemą, bet tuo pačiu tai ir dopamino lygis, kuris pasigamina ir pagamina placebą, kuris pagamina mintį, kad aš esu sveikas.

Atrodo, kad mėgsti save įmesti į nepatogias situacijas.

Apie ką ir šneka šių dienų psichologai, filosofai, kad į baimę reikia eiti. Tas neik į mišką, jei bijai vilko apsisuko aukštyn kojomis. Šiais laikais psichologai sako eik į mišką ir susitik su vilku.

Dar viena tavo sanatorija yra motociklas. Kada gimė tavo meilė šiai transporto priemonei?

Aš tikrai atsimenu, kada gimė ta meilė. Kai studijavau Londone, pamačiau labai fainus britų gamybos motociklus Triumphus. Pamačiau gatvėje kažkokį bičą su kostiumu važiuojantį į darbą, man buvo netikėta, kad galima mieste taip smagiai išnaudoti šią transporto priemonę. Man atrodė, kad pirmas dalykas, kurį aš padarysiu grįžęs į Lietuvą, tai nusipirksiu ne automobilį, o motociklą „Triumph“. Ir čia Lietuvoje radau jį pas pažįstamus, taigi, čia buvo įsigytas mano pirmasis motociklas ir nuo to laiko aš nenustojau važinėti motociklais.

Kokių nuotykių esi patyręs keliaudamas šia transporto priemone?

Buvome su Jokūbu Laukaičiu išvažiavę į Indiją, kurią apkeliavome išsinuomavę vietinius motociklus. Indijoje motoraiderių meilė yra kelias nuo Delio iki Manali kurorto Himalajuose ir Kašmyro regiono link Pakistano. To regiono kelias yra žiaurus, ten neišasfaltuota, kelias duobėtas, o kažkur netikėtai kalnuose randi ir asfaltuotą kelią. Nuotykių patyrėm įvairių, pavyzdžiui, kai įstrigom apsnigtam kalne, kur net nelabai galėjom važiuoti, bet nusprendėm, kad neturim laiko ir kirtom užkardą. Tąsyk prireikė ir gelbėtojų komandos.

Su motociklais turiu tikrai daug nuotykių ir dėl to ta meilė neišnyks niekada. Aišku, aš dar nesu nei tėtis, nei šeimos galva, tad po to galbūt viskas ir keisis.

Lipimas į sceną ir ekstremali veikla. Ar šie pojūčiai tau panašūs?

Absoliučiai. Daug to ekstremalaus pojūčio atsiranda tada, kai supranti, kad kiekviena akis žiuri į tave ir kiekviena ausis tavęs klauso. Per savo prizmę žiūrovai tavęs klausosi ir tave vertina. Taigi, turi užsiauginti skūrą, kad tau neberūpėtų kaip tave vertina, kita vertus, negali būti, kad tau nerūpi ką kitas galvoja, nes tu turi atlikti savo darbą geriausiai. Tai vienaip ar kitaip, esi įspaustas į vertinimo rėmus. Kai esi jau patyręs artistas, tai pasitikėjimas savimi užauga, turi kitokį bendravimą su publika, turi savimi taip pasitikėti, kad pats pradėtum valdyti publiką, o ne ji tave. Tuomet nebesijauti priklausomas nuo jos.

O vaidyba, kai pildai vaidmenį, kai įsijauti, kai pamiršti viską apie save ir atsiduoti vaidmeniui, manau, kad tai yra ekstremaliausia meno forma, kokia tik gali būti, nes tu visą save atiduodi, skaldai ir vėliau turi save kažkaip susirinkti. Ar tai būtų vaidmuo, ar koncertinis turas. Buvau Harry Styles koncerte, nes jo muzika man faina, tik aš nesitapatinu su karta, kuri jos klausosi, tai šis atlikėjas man pasirodė labai pavargęs. Du metus tęsiasi jo turas ir tai matosi. Tuomet suprantu, kad tai žiauriai ekstremalu. Lietuvoje man vasara yra ekstremali. Daug savęs atiduodu.

Tiek scenoje, tiek gyvenime visada puikiai atrodai. Kas rūpinasi tavo stiliumi?

Daugiausiai sceniniu įvaizdžiu rūpinasi stilistė Gabija Mikalauskaitė, kuri visiškai pagavo mintį ir suprato kas man patinka. Aš jaučiuosi atradęs savo stilių ir jau kokius 5-6 metus laviruoju tame pačiame aprangos drabužių apsirinkime. Aš esu Amerika, džinsas, praktiškas, darbo drabužis. Renkuosi drabužius, kurie spintoje bus ilgą laiką, gal kažkur suplyš, bet galėsi susitvarkyti ir nešioti toliau. Dėl to man ta tvirta, sunki medžiaga ir patinka. Mėgstu tą drabužį, kuris yra praktiškas, brangesnis, bet rečiau keičiamas. Tvarus gyvenimo būdas man yra artimas. Aš rečiau perku naujus daiktus, o dažniau ieškau naujų derinių su savo turimais rūbais. Esu atradęs RED WING batus, kuriuos aš labai seniai mėgstu, o dabar juos į Lietuvą atsivežė ir „Oxford“ parduotuvė. Aš juos nešioju, spardau akmenis su jais, važinėju mocu. Jų oda kuo labiau sensta, braižosi tuo darosi gražesnė.

Man labai patinka ir smagu, kad vyrai Lietuvoje atranda savo stilių, kad vyrai žino kaip nori atrodyti, kaip rengtis, kad atranda tvarumą. Esu ne kartą džinsus ar kelnes persidaręs į šortus. Esu ir paltą pasisiuvęs, tad tikrai smagu nueiti pas siuvėjus, kad jie sukurtų unikalų drabužį tau. Vilnius apskritai atrodo stilingai, matosi, kad tikrai yra paieškota, padirbėta atrandant dėvėtų drabužių, bet kartu ir matai, kad žmogus turi galimybę susitaupyti ir nusipirkti brangų drabuži, kuri miksuoja kartu su padėvėtu. Ir tas labai džiugina. Ir aš priklausau šiai jaunimo kartai.

Dalykas, stiliaus detalė, be kurio negali išeiti iš namų yra...

Žiedas su bite, kurį man sukūrė lietuvių dizainerė Saulė, nes jai patinka mano šuo. Tai gavau žiedą su bite ir jame dar yra mano inicialai. Atradau žiedus kartu su savo drabužių stiliumi. Man patinka ir kaklo vėriniai, mano sportinis laikrodis. Neatradau dar savęs prabangių laikrodžių klausime. Bet be žiedo, laikrodžio ir kaklo vėrinio turbūt neišeičiau į lauką.

O ar yra dalykas, kurio neapsirengtum?

Siauri (skinny) džinsai. Buvo laikas, kai nešiojau juos, bet dabar neužsidėčiau. Žinoti reikia ką nešiojam ir kaip atrodom kažką užsidėję.

Vaidai, tai kur toliau?

Dabar išvykau į Ameriką savo malonumui. Mano draugai pasistatė namą, pakvietė į svečius. Su pusbroliu vykstame pakeliauti, aplankyti draugų, daug haikinam. Camino susipažinau su vienu žmogumi iš Denverio, gal ir jį aplankysiu ir kartu leisimės į žygį.

O darbuose dabar vyksta kūrybinis procesas. Su komanda sukūrėm naujų melodijų, kurių skambesys yra tarsi tęsinys, to ką kūriau dabar, bet laukia ir naujos folk, country melodijos.