Vaidos laiškas mamai. „Paskutinį kartą tariu tau sudie“
Mama kiekvieno žmogaus gyvenime vaidina bene svarbiausią vaidmenį, tačiau kiek dažnai mes jai dėkojame? Tikriausiai pernelyg retai. Būtent dėl to portalas Ji24.lt skelbia laiškų konkursą „Ačiū tau, Mama!“. Siūlome paskaityti Vaidos laišką.
Visus konkurse dalyvaujančius laiškus rasite ČIA.
Miela Mama,
tai jau paskutinis laiškas, kurį Tau rašau... Nors ką aš čia kalbu, juk bus dar tų laiškų. Tik jie jau bus kitokie. Rašysiu juos tik savo mintyse ir svajose. Tikiu, kad net ir taip Tu juos girdėsi.
Man ir mums visiems labai skaudu ištarti Tau „Sudie“. Bet tokia jau yra ta gyvenimo realybė. Tu palieki mus, vaikus, anūkus, draugus ir gimines. Nebešoksi jau jų vestuvėse ir nenueisi su Rokiuku į pirmąją klasę.
Pameni, mes juk Tau žadėjome, kad vėl mokysiesi iš naujo skaityti, pati to norėjai ir tikėjai. Deja, mums nepavyko…
Mamyte, galbūt pati didžiausia klaida yra tai, kad mes Tau nesakėme, mes Tau melavome apie tą baisią ligą...
Melavome jau nuo pat pradžių, pirmą kartą sužinoję tikrąją Tavo diagnozę. Gerai, kad palatoje tuomet buvo užgesinta šviesa, ir Tu nematei skruostu byrančių mano ašarų.
Net nebepamenu, kaip parvažiau namo. O ir pakeliui, paskambinus Tavo seseriai, ji šaukė: „Ne, ne negali taip būti, tai turbūt klaida, tegul žiūri iš naujo“...
Mes Tau melavome ir tada, kai Tu grįžai iš Kauno onkologinės ligoninės, bet ir Tu pati juk nesupratai, kodėl ten buvai. Šventai tikėjai, kad Tau insultas.
Net Tavo palatos draugės man sakė, kaip Tau gerai, jos visos tikėjo Tavo diagnoze. Juk Tu net iš ligoninės parvažiavusi visiems pasakojai, kaip moterys po švitinimų ir chemijų nebijo, užsideda baltas kepuraites ir eina kovoja, gyvena... Tada Tu nežinojai, kad Tavo diagnozė tokia pati...
O paskui niekada ir neklausei, kodėl Tau blogai ir vis blogėja. Mes Tau nieko ir nesakėme, bet aš visada bijojau iš Tavęs išgirsti tą klausimą… Juk žinojau Tavo nuostatą (baisios ligos atveju – gyvenimą baigti savižudybe), todėl bijodami Tavęs netekti per anksti, kiek galėdami slėpėme baisią Tavo diagnozę.
Ir Tu buvai šaunuolė – kovojai, mokeisi ir gyvenai. Turėjai ir vaikštynę, kurią mes vadinome „mersedesu“. Pameni, kiek ratų mūsų bute apsukai? O kiek durų apdaužei?
Mamyte, mes visi Tavimi džiaugiamės ir didžiuojamės.
Tu buvai kolektyvo siela, kaip sakė Tavo bendradarbės, dabar joms teks rinkti naują vadą. Juk Tu ir išėjai tada, kai mieste vyko šventė ir šaudė fejerverkai.
Man trūksta Tavęs, Mamyte... Atrodo, kol buvai šalia, taip ir turėjo būti. O dabar... Dabar nėra kam papasakoti, pasiguosti, nėra su kuo į teatrą nueiti...
Tu didvyriškai atlaikei paskutines savaites. Tu laukei savo anūkių ir jų sulaukei. Tu tikėjai, Tu kovojai, ir nepasidavei… Tu – šauniausia.
Mamyte, kaip būtų gražu, jei Tu pamatytum, kiek daug atėjo žmonių su Tavimi atsisveikinti, kiek jie Tau atnešė gėlių. Jų net nesuskaičiuotum...
Mamyte, mes kartu su broliu tardami Tau sudie, norime palinkėti ramaus, ramaus Tau poilsio. Mes Tave aplankysime taip dažnai, kaip Tu nesitiki. Ilsėkis ramybėje...
***
Šį laišką, parašytą ir perskaitytą kaip atsisveikinimą Tau, aš skaitau du–tris kartus per mėnesį.
Man trūksta Tavęs, Mamyte... Atrodo, kol buvai šalia, taip ir turėjo būti. O dabar... Dabar nėra kam papasakoti, pasiguosti, nėra su kuo į teatrą nueiti... Trūksta Tavęs, ir ne man vienai. Pasikalbame su Tavo draugėmis, bendradarbėmis – joms irgi trūksta Tavęs, juk Tu jas sujungdavai, o dabar jos susipyko...
Žinai, Mamyte, turiu dar vieną laišką Tau, bet jis nuo Tavo žiburiuko, vyriausiosios anūkės. Ji rašė man:
„Ačiū Mamyte. Buvai teisi – tai trumpas, bet tikslingas sakinys, skirtas pačiai mylimiausiai, geriausiai, vienintelei mamai. Tu tai sakei Močiutei: „Deja, šiais metais gėlės puoš kapelį, nebe stalą...“. Esu tikra, kad nunešei gėlių už mus visas.
Mano gėlytė bus tik nuotraukoje, kadangi dabar tai vienintelis būdas, bet ji labai skaniai kvepia, pažadu“.
Myliu
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt rengiamame konkurse „Ačiū tau, Mama!“.
Daugiau apie konkursą ir jo sąlygas rasite paspaudę ant šios nuorodos.
Konkurse gali dalyvauti merginos ir vaikinai, moterys ir vyrai, kurie norėtų viešai paskelbti savo laišką Mamai ir padėkoti jai už pirmąją šypseną, kuria ji sutiko jus atėjusį į pasaulį, nors tos akimirkos ir neprisimenate.
Už pirmą garsesnį žodį, kuris skatino susimąstyti ir pagalvoti. Už priekaištingą jos tylą, kai iškrėtėte eilinę kvailystę, o tik vėliau pastebėjote, kad mamai tai kainavo gilesnę raukšlę veide ar per anksti pabalusius plaukus... Išliekite savo jausmus brangiausiam žmogui ir laimėkite rėmėjų isteigtus grožio prizus.
