Osvaldas (27) ir Gluosnė (30) BAREIKIAI mato prasčiau nei daugelis, tačiau dėl to visiškai nesisieloja – užsukus pas juos į svečius laikas nejučia prabėga juokaujant ir į gyvenimą žvelgiant pozityviai. Nekeista, juk kasdien jiedu gali kilnoti ne tik sunkų paralimpinį bronzos medalį, bet ir vos kelių mėnesių Eiviną.
Grįžęs iš Tokijo paralimpinių žaidynių, kur dziudo imtynėse pelnėte bronzos medalį, sakėte, kad jaučiatės kaip sapne. Jau pavyko iš jo pabusti?
Osvaldas: Lyg ir taip. Emocijos ir mintys, kodėl ir kaip buvo, ar padariau viską, ką galėjau, jau susidėliojo. Aišku, svajonė – užsikabinti aukso medalį, tačiau bronza taip pat reiškia labai daug. Sunku nusakyti jausmus, kai stovint ant pakylos į viršų kyla Lietuvos vėliava, – tai didžiulis pasididžiavimas savimi ir savo darbu.
Gluosnė: Koks karys, kuris nenori tapti generolu. Prisimenu, pirmieji Osvaldo startai buvo naktį, o kadangi mūsų kūdikis neleido miegoti, laukiau finalinių kovų, tikėjau, kad ten susitiksime. Įdomu, kad vaikas galiausiai užmigo ir pabudo likus minutei iki finalo. Tad tuomet jam galėjau kalbėti tai, ką norėjau pasakyti Osvaldui. Jaučiau lyg telepatinį ryšį. Su Osvaldu susiskambinome tik po keleto valandų, tačiau telefonas netilo iškart po finalo – visi norėjo pasveikinti, nors nesijaučiau prisidėjusi prie šios pergalės.