Vaikų globos namuose užaugęs treneris Artūras Čižas: „Nenoriu matyti geriančių tėvų“
Vis dažniau girdime istorijas, kai tėvai išsižada savo atžalų dėl alkoholio ar kitų gyvenimo pagundų. Kenčiantys vaikai atsiduria vaikų globos namuose, kuriuose gyvenimas jų taip pat nelepina. Augdami aplinkoje, kurioje sunku atrasti autoritetus, vaikai dažnai jaučiasi silpni ir neranda motyvacijos siekti aukštesnių tikslų.
Vaikų globos namuose užaugęs Artūras Čižas (25) teigia, kad augant be tėvų ar išgyvenant nepilnavertišką vaikystę lengva pasiduoti ir paskęsti pilkoje masėje: „Vaikai, kurie neturi gerų pavyzdžių, pasiduoda netinkamos aplinkos įtakai. Jei nori nepaskęsti pilkoje masėje ir kažko pasiekti, privalai nuolatos ieškoti autoritetų ir sekti jų pavyzdžiu“.
Atradęs tinkamus autoritetus, Artūras vienintelis iš septynių brolių ir seserų savo šeimoje gavo aukštojo mokslo diplomą. Dabar kineziterapeutu ir pilateso treneriu dirbantis vaikinas džiaugiasi, kad dar augant vaikų globos namuose suvokė, jog norint turėti šviesesnę ateitį – privalai atkakliai jos siekti.
Kaip atsidūrei vaikų globos namuose?
Užaugau daugiavaikėje šeimoje: aš, trys broliai ir trys seserys. Namuose išgyvenome tėvų alkoholizmą, todėl, kai man buvo šešeri, pirmą kartą į globos namus pateko vyresnieji broliai ir seserys. Likau su tėvais. Kurį laiką jie susitvarkė, tačiau kai likusieji vaikai grįžo iš globos namų, viskas stojo į senas vietas: alkoholizmas, maisto nepriteklius, vaikų nepriežiūra.
Motyvacija eiti į mokyklą buvo noras gauti maisto, bet ne žinių. Mokyklos darbuotojai pastebėjo, kad esame išalkę ir neprižiūrėti. Taip, ketvirtoje klasėje, kartu su broliais ir seserimis atsidūrėme vaikų globos namuose.
Kaip išgyvenai tą faktą, kad kartu su visais broliais ir seserimis būsi atskirtas nuo tėvų?
Stipriai neišgyvenau. Žinojau, kad vaikų globos namuose laukia geresnis gyvenimas. Jau pirmą kartą ten patekę broliai pasakojo apie geras vaikų globos namų sąlygas, pramogas, mokytojų dėmesį. Iš tiesų, kaip ir dabar, vaikystėje stiprios meilės tėvams nejaučiau. Nejaučiu ir pykčio, nes suprantu, ką alkoholis gali padaryti su žmogumi.
Papasakok apie gyvenimą, aplinką ir auklėjimą vaikų globos namuose.
Man labai pasisekė, kad patekau į Zarasų rajono Antazavės kaimo vaikų globos namus. Lyginant su kitais Lietuvos vaikų globos namais, čia buvo suteiktos visos sąlygos augti kaip doram žmogui. Vaikų globos namai atskirti nuo miesto, todėl buvo mažai pagundų. Taip pat aplink graži: gamta, dvaras, šalia mokykla. Mokytojai ir mokyklos direktorius stengėsi dėl to, kad išėję iš vaikų globos namų kažko pasiektume.
Žinoma, jausdavau, kad trūksta tėvų auklėjimo ir disciplinos. Negalėdavau susikoncentruoti ir kryptingai mokytis. Tačiau niekada nebuvau konfliktiškas ar agresyvus, kaip dažnai įvardijami vaikų globos namų auklėtiniai. Pasitaikydavo, kad kiti su mokytojais pykdavosi, laidydavo neetiškus žodžius. Prisimenant tą laiką, pamenu, kad tik kartą grubiau atsakiau mokytojai, kuri neleido bendrauti su vaikinu, dariusiu man blogą įtaką. Tą kartą pakėliau balsą ir trenkęs durimis užsidariau savo kambaryje. Tai buvo vienintelis atvejis, dėl kurio ilgai gailėjausi.
Įvardiji save kaip ganėtinai ramų ir nekonfliktišką. Ar prisimenant paauglystės laikotarpį nepasitaikė jokių nuklydimų?
Buvo laikas, kai meluodavau mokytojams, kad tik galėčiau su draugais išvažiuoti iš miestelio atsigerti alaus. Neslėpsiu, tuo metu ir rūkiau. Tačiau tai buvo trumpas laikotarpis, kuris nesukėlė daug rūpesčių nei man, nei vaikų globos namams. Manau, kad tai buvo natūralus paaugliškas maištas.
Būdamas jau vyresnėse klasėse pradėjau galvoti apie savo ateities profesiją. Buvau protingas, tačiau tinginys (juokiasi). Suvokęs, kad norėčiau tapti odontologu, supratau, jog su tokiu vidurkiu įstoti nepavyks. Nusprendžiau, kad reikia kažką keisti, todėl sulaukęs pilnametystės išvykau mokytis į Vilnių.
Palikęs mažą kaimelį atvykai gyventi į sostinę. Kaip pavyko „įsivažiuoti“ į naująjį gyvenimą?
Iš tiesų, turėjau globėją, kuris manęs ten jau laukė. Kartą vaikų globos namus aplankė savanoriai. Susipažinau su vienu itin protingu vaikinu, kuriam tuo metu buvo 27 metai. Jis tapo ne tik mano globėju, bet ir autoritetu. Vasaras praleisdavau pas jį Vilniuje kartu su broliais. Vėliau mano broliai pasirinko kitus kelius, o manyje įžvelgęs potencialą globėjas pasikvietė gyventi į Vilnių. Taigi, kai čia atvykau, jis pasirūpino mano įsitvirtinimu naujame mieste.
Globėjas parodė man, kaip žmonės gali gyventi ir ko gali siekti. Visada buvo tėvų pavyzdys, nuo kurio norėjosi bėgti kuo toliau, ir gerasis – globėjo pavyzdys. Jis buvo žmogus, kurio visą laiką klausydavau, imdavau informaciją ir gaudavau patarimus. Būtent globėjas padėjo man išsigryninti, ką noriu gyvenime veikti ir kur studijuoti.
Baigęs mokyklą įstojau į veterinariją, po metų perėjau į kineziterapiją. Antrame kurse atradau pilatesą. Pajutęs, kad atradau savo sritį, stengiausi tobulėti ir siekti kuo daugiau žinių. Dabar neįsivaizduoju savęs niekur kitur.
Vienintelis iš septynių vaikų įgijai aukštąjį išsilavinimą. Kas tau suteikė stiprybės ir motyvacijos siekti savo tikslų?
Manyčiau, kad tai buvo gerasis globėjo pavyzdys, tačiau tuo pačiu ir mano noras. Mačiau, kad vyresnieji broliai ir seserys eina ne tais keliais, kuriais galėtų eiti, todėl norėjau įrodyti sau ir jiems, kad galima gyventi kitokį gyvenimą.
Ar dar palaikai ryšį su savo šeima?
Nežinau, ar tai galima pavadinti ryšiu. Su vienais bendraujame artimiau, su kitais – ne. Kartais susiskambiname, per metus 2-3 kartus susitinkame. Esame per daug skirtingi, ypač kalbant tėvų tema. Jie palaiko tėvus, pagrįsdami tai pagarba ir rūpesčiu. Aš manau, kad alkoholizmas nėra neįgalumas, todėl jie patys gali pasirūpinti savimi. Kai tikrai negalės pasirūpinti, aš padėsiu, tačiau dabar nenoriu matyti to vaizdo, kuri mačiau nuo pat kūdikystės iki iškeliaujant į vaikų globos namus. Paskutinį kartą gyvai juos mačiau prieš septynerius metus.
Koks buvo paskutinis vaizdas, kai matei savo tėvus?
Eilinės išgertuvės. Bandžiau su jais susitarti, kad bendrautume ir paversti tai lygybės ženklu: aš aplankysiu juos ir bendrausime, jeigu nebus ir toliau vartojamas alkoholis. Po mūsų susitarimo nuvažiavau jų aplankyti tikėdamasis, kad rasiu tėvus blaivius. Kai atvažiavau jie ir toliau gėrė. Permiegojau vieną naktį, o tada ryte atsikėlęs išvažiavau visam laikui. Tai buvo paskutinis kartas, kai juos mačiau.
Ar dabar, kai jau esi suaugęs ir savimi pasirūpinantis vyras, būna sunkių akimirkų, kurios atliepia vaikystę augant be tėvų?
Vaikystė padiktavo tai, kad negali pasiduoti emocijoms, nes prapulsi. Kai gyveni su tokiu praeities „bagažu“, lengva pasiduoti emocijoms, tačiau tai nieko neišspręs. Šiuo metu vaikštau pas psichologą, tačiau nežinau, kiek tai yra dėl vaikystės, ir kiek labiau dėl mano asmeninio pažinimo ir tobulėjimo. Man įdomu, kodėl kartais neturiu disciplinos, kodėl priimu vienus ar kitus sprendimus.
Negaliu sakyti, kad esu visiškai susigyvenęs ir savo vaikystę priimu kaip normalų reiškinį. Kartais man keista stebėti, kai tėvai bendrauja su savo vaikais. Aš to nedarydavau, todėl man tai – svetimas vaizdinys.
Ar susipažinęs su naujais žmonėmis pasakoji jiems savo istoriją?
Atvykęs gyventi į Vilnių niekam nesakiau, kad esu iš vaikų globos namų ne dėl to, kad buvo gėda, o labiau dėl to, jog nenorėjau papildomų klausimų ir perdėto dėmesio. Tačiau dabar galiu laisvai apie tai kalbėti.
